Ko reikia, kad taptum geru kunigu?
Į šį klausimą galiu atsakyti lengvai šypsodamasis. Nežinau! Tapti kunigu – tai dovana, tai pašaukimas!
Misija ir kantrybė
Yra buvę didelių nusidėjėlių, kurie tapo garsiais Dievo tarnais. Pasidomėkit šventųjų biografijomis! Dievas savo nuožiūra pasirenka asmenis ir juos veda. Vieniems duoda daugiau atsakomybės, kitiems mažiau, bet visais atvejais žmogui reikalingas sutikimas ir susitaikymas. Sutikimas priimti tai, jog Dievas turi numatęs misiją. Susitaikymas su tuo, jog gyvenimas nebebus lengvas.
Studijos, savišvieta, tvarkingas gyvenimas – tai tik viena pusė. Priekaištai, niekinimai, žeminimai – kita kasdienybės pusė. Spaudimą kunigai patiria net iš draugų ir artimųjų. Tad reikalingas gebėjimas iškęsti visa tai ir toliau kalbėti apie išganymo malonę ir mylinčio Dievo karalystę. Čia be maldos neištversi.
Malda ir Biblija
Kasdienė malda, Dievo Žodžio pažinimas yra būtini. Kunigui malda svarbi tiek pat, kiek ir kiekvienam krikščioniui. Maldą suprantu ne kaip poterių barbenimą, bet santykį su Dievu. Su Juo galima ir pasibarti, ir drauge verkti. Su Dievu galima kartu džiaugtis ir krykštauti. Tas emocinis ryšys su Dievu ir yra malda. Tą jausmą galima ir žodžiais išreikšti, Jis gi girdi! Atsako Biblijos pamokymais ir ženklais gyvenime.
Noras tarnauti žmonėms ir malonė
Toliau būtų bažnytiniai dalykai, hierarchiniai, įvairios pareigos. Tam kunigai yra ruošiami. Kunigas tarnauja tam tikrai religinei bendruomenei (parapijai), tikintiems Kristų žmonėms. Jis skelbia Evangeliją ir netikintiems. Manau, norėti tarnauti Dievo žmonėms taip pat yra viena iš sąlygų kunigystei. Tą tarnystę (nuoširdumą) neretai žmonės interpretuoja kaip kvailumą, naivumą, valdžios troškimą, ar net plėšikavimą. Kunigo tarnystę vis mažiau žmonių priima nuoširdžiai ir teisingai. Tad ir padėti žmogui darosi vis sunkiau. Kunigui reikalinga Dievo malonė tai ištverti. Skamba keistai, bet be Dievo malonės kunigai neatsilaikytų.
Dovana ir pašaukimas
Taigi, kunigystė tai – Dievo dovana ir pašaukimas, už kurią esu dėkingas savo Išganytojui. Jis mane vedė ir veda skirtingais keliais, uždarydamas vienas duris, atverdamas kitas duris. Apsaugodamas mane ir mano artimuosius nuo didelių nelaimių, veda tikėjimo keliu, žinodamas kiek aš galiu pakelti. Kunigystė – toks mano gyvenimo būdas.
Kuo jus sužavėjo kunigystė?
Mane labiau sužavėjo Kristus. Jį nukryžiavo už tai, kad jis neturėjo nuodėmės! Jis ne toks kaip mes, todėl nuteistas ir nužudytas. Jis priėmė tai ir nugalėjo. Tai tikras vyras! Jis – aukščiausias Kunigas. Jame matau gyvenimo prasmę.
Nenoriu būti kaip visi, nenoriu būti pilkos masės pilka ląstelė ir nenoriu masinėje psichozėje šaukti: „Ant kryžiaus Jį,“ – mat Jėzus ne toks, ne pilkas kaip visi. Žiūrėkit, jį nukryžiavo tuometiniai politikai, kurie puikiai išmanė žmonių valdymo meną. Jėzus, savo ruožtu, nevaldė minios, nedarė jokios rinkiminės kampanijos, „piaras“ buvo jam svetimas, bet dalino nuoširdumą ir meilę. Tai buvo jo pergalė prieš pasaulį. Tie, kas patikėjo nuoširdumu – tapo Dievo vaikais. Kas ne, liko pilkoje masėje, kaltindami jį savo nuodėmėmis. Žmogus gi mato ir vertina per savo sugedimą.
Man patiko Kristaus tvirtumas nuoširdume. Tebūnie tai laikoma Jo silpnumu, bet man tai Dievo Jėga, nugalinti pasaulio „teatrališkumą“ ir puikybę.
Ar ilgas jūsų kelias link jos – kunigystės?
Įkvėptas pranciškono brolio Astijaus žengiau Kristaus link. Šešeri metai studijų Kauno seminarijoje, vieneri metai lyginamosios evangeliškosios teologijos kursas Klaipėdoje pas teologijos daktarą, kunigą Čarlzą Evansoną (Charles Evanson, 1936–2018). Evangelizacinė mokykla Slovakijoje, didelė patirtis misijos ir evangelizaciniame darbe Lenkijoje, Kazachstane, Slovakijoje, Amerikoje. Visa tai buvo tik kunigystės kelio pradžia. Vėliau vidinio išgydimo tarnystė, psichologijos magistras. Kelias link kunigystės nesibaigė. Kelias niekada nesibaigia. Baigiasi gyvenimas, bet ne kelias. Tad ir kunigystė amžina, kaip ir amžinas Dievas, jos davėjas. Aš vis dar mokausi būti kunigu. Vis dar kelyje.
Kokia kunigo misija?
Sausai teologiškai: skelbti žodį ir teikti sakramentus. Atsakiau? Pasakysiu apie tai kitais žodžiais. Kunigo misija, visų pirma, yra priimti ir vykdyti Dievo duotą užduotį taip, kaip tai darytų Kristus. Ne tas Kristus, kuris saldžiu žvilgsniu ir rožinėmis spalvomis „išpaišytas“, bet tas, kuris alkstančius pamaitino, ligonius pagydė, spaudžiamas skelbė Dangaus Karalystę, nuolat sakė tiesą, kantriai mokė, griežtai barė ir šventvagystės atveju net šventyklos stalus išvartė. Jis išduotas nepalūžo ir su meile, ant kryžiaus kybodamas, visiems dovanojo atpirkimą.
Kiekvienas pranašas, dvasininkas, kunigas turi savo užduotį. Tebūnie tai vienas žodis, kuris suminkštins užkietėjusią širdį, gal paskutinė malda, sutaikiusi sielą su Dievu. Tebūnie vienas palaiminimas nuolankiai tikinčiam. Tebūnie duonos laužymas, kuriame tikintieji pamato Kristaus paskutinę vakarienę ir priima Jo Kūną ir Kraują. Tebūnie tai gyvenimą keičiančios Malonės skelbimas. Svarbiausia misija – atnešti Kristų žmonėms.
Kiek uždaras kunigo gyvenimas?
Taip, sutinku, Romos katalikų kunigai gyvena uždarą gyvenimą. Tai svarbu jų gyvenimo būdui, ir dvasingumui. Tuo tarpu evangeliškų bažnyčių kunigai gyvena labai viešą ir atvirą gyvenimą. Mes turime šeimas, dirbame darbus kaip ir visi žmonės. Išgyvename visus sunkumus kaip ir visi „mirtingieji“. Nežiūrint to, atliekame skirtą Dievo misiją. O su pagundomis kovojame vienodai tiek katalikai, tiek evangelikai.
Kunigystė – dvasinė kova, ką pasakytumėt apie kovą su šėtonu.
Tikriausiai visi žinome, jog velnias – tai puolęs angelas. Angelas pakirptais sparnais – reiškia vaikščiojantis žeme. Suprantama, jog tie angelai stengiasi valdyti žmogų per emocijas, pojūčius, ideologiją, tikėjimą ir valią. Bažnyčios persekiojimas didėja ir mums, kunigams, tenka kovoti nelygią kovą ideologijų maišatyje. Kovingasis ateizmas tik stiprėja, įgauna naujas formas. Ateities visuomenės architektai plėtoja planus be bažnyčios. Dedami pamatai naujai religijai su niveliuota dievybe. Bet tai tik atspindys tų kovų, kurios vyksta dvasiniame lygmenyje.
Tai jis – žmogus?
Ne, ne žmogus, bet žmogus neretai yra jo pinklėse. Turėdamas laisvą valią, žmogus gali tapti puikiu įrankiu žalingiems darbams ar intrigoms. Žmogus susigundo gerais dalykais ir tikslais. Šėtonas tai gerai žino ir neretai panaudoja. Vaisiai parodo, kieno ranka buvo pridėta. Tad kovojama ne su pačiu žmogumi, bet su žalingais polėkiais – taip pasakyčiau.
Šėtoną žmogui sunku įsivaizduoti.
Dvasiniame lygmenyje žmogus savo jėgomis šėtono nepajėgus nugalėti. Tai – Dievo valioje. Su kuo palyginti šėtoną ir kaip su juo kovoti? Pabandykime palyginti jį su kompiuterine programa. Jo veiklą galime lengviau įsivaizduoti, stebėdami dirbtinio intelekto veiklą globaliniame tinkle. Kaip ir dirbtinis intelektas, šėtonas gali dalyvauti ir atlikti begales veiksmų skirtingose pasaulio vietose faktiškai tuo pačiu metu. Atpažinti kelis šimtus veidų, nustatyti asmenybes, sulyginti tų asmenybių dosjė, peržiūrėti kontaktus, nuobaudas ir judėjimo vietovėse tendencijas, ir net prognozuoti nusikaltimus, generuoti nusikaltėlio psichologinį portretą, net jei žmogus dar nėra padaręs nusikaltimo. Akimirksniu gali pasiūlyti labiausiai jus gundančią reklamą, priversti ją peržiūrėti. Priversti jaustis potencialiais nusikaltėliais, būti stebimiems kompiuterizuotomis „online“ videokameromis dėl pačių saugumo ir t.t. Kaip žmogus bejėgis prieš dirbtinį intelektą, taip jis dvasinėje plotmėje bejėgis ir prieš šėtono veiksmus. Dirbtinis intelektas neturi sąžinės ir gailestingumo, tik taisykles, skaičiavimo algoritmus ir gan tikslius rezultatus. Jis kaip algoritminis robotas, kaip neturintis laisvos valios angelas. Panašiai šėtonas siekia ir žmonėms atimti laisvą valią, padaryti pilku statistiniu vienetu. Žmogus-vartotojas negali viso to pergalėti, bet programuotojas gali. Programuotojas keičia algoritmus. Taip ir dvasinėje plotmėje – vienintelis, kuris gali sutramdyti šėtono veiksmus, – tai Dievas. Žmogus yra saugus ir apsaugotas Jo Sūnuje – Kristuje, nes tik Dievo Sūnus Kristus nugalėjo ir „perprogramavo“ pasaulį, šėtoną ir pačią mirtį. Suprantate? Kristuje žmogus praregi, išlipa iš ideologinės matricos. Jei ne, žmogus lieka suklaidintas.
Kaip kunigas siekia šventumo?
Anot katalikų pastoracinės teologijos, kunigas šventina, moko ir valdo. Tai daro ne su savo žmogiška meile, bet Kristaus meile, pasireiškiančia to kunigo patarnavime. Galima prisiminti ir Šventosios Dvasios dovanas, dorybes. Man pačiam įdomu, ar žmonės prisimena, kas tai yra? Maldoje, susitelkime tarnaudamas kunigas stiprėja kaip asmenybė. Šventumas – daugiau Dievo atributas. Tad siekti šventumo galima tik tampant skaidriu Kristaus šviesai. Pats žmogus niekada iš savęs nebus šventas. Apaštalas Paulius sakė: gyvenu nebe aš, bet gyvena many Kristus. Tad jei manome, jog žmogus šventas, tuomet reiktų teisingai suprasti, jog matome Kristaus šventumą jame.
O kaip su meile žmonėms?
Nemanau, jog kunigas turėtų tarnauti, vadovaudamasis asmeninėmis simpatijomis ir antipatijomis. Ar ne dėl to vėliau kyla didžioji dalis nesusipratimų? Kai žiūrima ne Kristaus, bet kunigo meilės? Skaičiuojama, ką jis labiau myli, ką mažiau, apšnekama ir sukiršinama. Žmogiškoji meilė nėra kriterijus vertinti kunigą. Jis, kaip ir visi žmonės, nėra be nuodėmės ir mylėti gali skirtingai. Asmeniškai labiau džiaugčiausi tuo, kad net per nuodėmingus kunigus Dievas sugeba padaryti tiek gero ir naudingo žmonėms! O šėtonui palikčiau skaičiuoti nesusipratimus ir svetimas ydas, meiles ir nemeiles. Kristaus meilė žmonėms pasirodo per tuos nemėgstamus kunigus tuo, jog jie, nežiūrint savo silpnumo, visgi pasiruošę tarnauti. Vienas labai mėgstamas kunigas, turintis problemų su alkoholiu, kartą pamokslavo: „aš žinau jūsų nuodėmes, jūs žinote mano nuodėmes, tad visi drauge eikime pas Kristų atsiprašyti…“
Žmonėms yra sunku bendrauti su šaltos širdies kunigu.
Taip, bet… ir kunigams sunku bendrauti su šaltos širdies žmonėmis. Juk visi esame žmonės. Mes einame pas daktarą, kuris pats serga. Klausome policininko, kuris pats nusižengia. Mokomės pas mokytojus, kurie ne viską žino. Balsuojame už politikus, kurie mus apgaudinėja. Tai normalu? Manau, pikta širdis visada atras kuo apkaltinti kunigą, ir ne tik kunigą. Nemeile, nenuoširdumu, pinigų troškimu, dideliu griežtumu… Kartais tiesiog apkaltinama kunigyste, kaip diskriminacine stigma.
Štai kartą Kristus skundėsi: Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos ir negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’ Atėjo Žmogaus Sūnus; Jis valgo ir geria, tai jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’ (Lk 7,33-34). Šalta širdis nemato Kristaus. Saldūs ir meilingi žodžiai ją suramina, bet neatveria akių. Kad pamatytum tikrą Meilę, turi pamatyti ją savyje, o ne kituose. Meilė tai ne filmas, kurį galima pažiūrėti kitame žmoguje, ją reikia pačiam patirti.
Mano giliu įsitikinimu, svarbu žvelgti į Dievą, į Kristų, ką jis daro per kunigą, bet ne į žmogiškumą, kuriame nėra nieko patrauklaus ir išganančio sielai.
Kaip bendruomenė turėtų priimti kunigą?
Matot, pradėkim nuo to, jog bendruomenė yra žmonių susivienijimas. Kitaip sakant, tai ir yra žmonės. Jie turi savo susivienijimo pagrindus ir tikslus. Bet visi žmonės yra Dievo, net ir ateistai.
Plačiąja prasme, bendruomenės gali būti labai skirtingos. Bendruomenių tikslai ir vertybės yra skirtingos. Parapijos yra viena, o valstybinės bendruomenės yra visai kita. Tautinės bendruomenės neretai apima ir kultūrą, ir religiją.
Taip, istorijoje kunigija turėjo vos ne lemiamą vaidmenį sutelkiant lietuvių bendruomenes ir išsaugant tautiškumo tradicijas. Net tarp dvidešimties Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų keturi yra dvasininkai. Beje, šalia jų vardų dažniausiai nerašoma, jog tai dvasininkai buvę. O rašytojai ir poetai? Maironis, Donelaitis? Ar jie ne kunigai? Matau tame žalingą asmenis niveliuojančią tendenciją. Taigi, seniau buvo kitaip… dabar taip nėra. Ir ne dėl to, kad kunigai mažiau myli žmones. Manau, visos bendruomenės turi priimti kunigą kaip kunigą: žmogų Dievo pašauktą skelbti Gerąją Naujieną ir nesibijoti jo. Nepamiršti šalia vardo ar pavardės pridėti kunigystę.
Konkrečiau, lietuvių išeivijos bendruomenės?
Santykis tarp pasaulietinių bendruomenių ir Bažnyčios remiasi bendradarbiavimo principais. Tai oficialūs organizacijų susitarimai. Bažnyčia tam turi kapelionų praktiką. Ji skiria kapelioną, o bendruomenė jį priima ir suteikia terpę jo veiklai. Tuomet valdyba dirba savo darbus, o kunigas darbuojasi tos bendruomenės sielovados klausimais, parūpina bažnytines patalpas pamaldoms, rūpinasi sakramentais ir kitais patarnavimais. Priimant sprendimus, turi vieną iš patariamųjų balsų bendruomenėje.
Lietuvių bendruomenės Vokietijoje nėra religinės ir neturi sutarčių su bažnyčiomis. Kiek man žinoma, jose nėra paskirtų kapelionų. Tradiciškai kunigas yra tiesiog bendruomenės narys, jei jis į tą bendruomenę įstojęs. Čia jis turi ir stalus panešioti, ir indus esant reikalui plauti, nuvežti atvežti ir mokestį susimokėti. Jis tiesiog dalyvauja bendruomenės gyvenime. Turi išmokti nusižeminti ir priimti pasaulietiškumą kaip duotybę, kitaip gali kilti ir nesusipratimų.
Kodėl gali kilti nesusipratimai?
Žmonės natūraliai priima kunigą kaip vadovą, sielovadininką ir iš krikščioniškų paskatų mielai darbuojasi su juo, klauso jo. O šalia yra valdybos žmonės, kurie kunigo gerą valią gali interpretuoti kaip kišimąsi į bendruomenės valdymą, nekorektiškumą ir panašiai. Natūraliai gali kilti nesusipratimų ir susipriešinimų. Jei bendruomenės valdyboje ar pačioje bendruomenėje vyrauja politiškai ateistinės pažiūros (mat politika laikosi sekuliarizmo), gali kilti net konfliktinių situacijų. Jei valdybos nariai šališki vienai ar kitai konfesijai – vėl nukenčia dalis žmonių. O siektina, jog visi būtų patenkinti. Tą pasiekti reikalingi aiškūs ir geriau oficialūs susitarimai.
Jei pats kunigas būtų valdyboje?
Bendruomenės nariai gali išrinkti kunigą ir į valdybą. Bet tokiais atvejais kunigas atsitraukia nuo savo pagrindinio tikslo ir misijos, bei yra priverstas balansuoti savo sąžine, daryti nepatogius sprendimus. Liūdniausia, kai kunigas savo energiją naudoja ne dvasiniams ar tikėjimo, bet kitiems organizaciniams reikalams. Bendruomenė gali didžiuotis, jog tarp jos narių yra kunigas. Jis tvarko kasą ar sudarinėja lenteles. Gražu, bet tai ne kunigo darbas. Taip, politiniai sprendiniai vyksta solidžiau, lengviau gaunamos patalpos (prie bažnyčių), atsidaro nauji paramos gavimo šaltiniai, bet tai virsta naudojimusi dvasininko bažnytinėmis pareigomis. Su Dievu ir tikėjimu čia nieko nėra bendro. Tai gali būti labai kenksminga Bažnyčiai ir net paties kunigo dvasingumui. Neveltui politika ir religija yra atskiros sferos, tad tą atskyrimą reikia teisingai suprasti ir juo naudotis saugojant ir vienus, ir kitus.
Kaip tarnauti kunigui, jei bendruomenės neturi kapelionų?
Esant bažnytinei-religinei veiklai, pamaldoms, ar kitai švietėjiškai dvasinei veiklai, kunigas tarnauja, remdamasis savo bažnytiniu paskyrimu ir sielovados kriterijais. Tai yra, rūpintis išeivijos sielovada tam tikroje šalyje. Šiuo atveju Vokietijoje. Jis rūpinasi visais tikinčiais ir visose bendruomenėse ir net šalia jų. Kristaus Bažnyčia atveria duris visiems tikintiesiems. Tad būtų keista, jei kokioje bendruomenėje kunigui būtų ribojama, ar net neleidžiama patarnauti žmonėms tikėjimo reikaluose, pateisinant tai kokiu nors bendruomenės vienapusiškumu. Bendruomenė yra žmonės. Negi visi bendruomenės nariai yra visai netikintys? Nekrikštyti? Bažnyčia aprėpia visus lietuvius, jų tikėjimą ir krikščioniją bendrąja prasme. Negi būtų ribojamos religinės laisvės ir teisės? Tuo pagrindu kunigas turi kalbėtis su valdybos nariais, pirmininku. Siūlyti veiklas, idėjas. Valdybos tikslas yra geranoriškai priimti šias pastangas, neapriboti. Tai gali praturtinti bendruomenę ir teikti tautiečiams daugiau dvasinės naudos. Esu įsitikinęs, jog išeivijos bendruomenių ir bažnyčių abipusis bendradarbiavimas suteiktų daugiau potencialo darbe Tėvynės labui. Gal kada atsiras kapelionai, kurie galės deramai rūpintis išeivijos lietuvių sielovada? Reikia ta linkme judėti.
Dauguma lietuvių yra katalikai. Kaip yra su liuteronais?
Vokietijoje esame du liuteronų kunigai. Vienas šiaurės Vokietijoje, aš pietinėje. Mes negauname jokių algų, stipendijų, paramų. Dirbame savo rankomis, kaip apaštalas Paulius, rūpinamės savo šeimomis (liuteronų kunigai turi šeimas), ir laisvu laiku iš savo pajėgumų tarnaujame žmonėms. Tokie altruistai kunigai esame tikriausiai vieninteliai pasaulyje! Lyginant su katalikais, liuteronų tikinčiųjų yra saujelė. Į mane kreipiasi žmonės iš skirtingų bendruomenių, miestų, buvo atvykę santuokai net iš Danijos. Krikštai, namų palaiminimai, pamaldos (Mišios) nėra ribojamos teritorijomis. Mano paskyrime įrašyta: rūpintis sielovada išeivijoje. Tad negaliu to paskyrimo apriboti.
Katalikai taip pat lankosi mūsų pamaldose, ateina į susitikimus. Ne paslaptis, jog dalis katalikų turi rimtų bėdų savo bažnyčioje. Antroji santuoka neretai išstumia žmones už bažnyčios ribų. Jie lieka be sakramentų ir gyvena nusisukę net nuo Dievo. Tokiems liuteronai yra gera alternatyva. Taip, pas mus tuokiama antrą kartą, jei santuoka „de fakto“ nebeegzistuoja. Yra ir kitokių situacijų.
Dievo reikaluose kunigas kviečia visus ir patarnauja visiems neišskirdamas tautybės, rasės, bendruomenės priklausomumo ar politinių įsitikinimų. Visi yra laukiami Dievo namuose.
Straipsnio autorius Karolis Genutis
