Kryžius, kaip kelionės pabaiga ir naujo gyvenimo pradžia.

Kelias.  Pirmieji krikščionys savo tikėjimą vadino „Keliu“. Jie suprato, jog sekti Kristų, reiškia būti kelionėje sekant Jį iki pat mirties. Gyventi su Kristumi reiškė keliauti link amžinosios Dievo Karalystės. Lietuviškas žodis „Tikėjimas“ labai gražiai išreiškia tą kelionę. Įsiklausykime: Tik-ėjimas… Štai žmogus ir keliauja tik-ėjimu. Žmonių yra visokių, štai vienas seka ateistines leninizmo-marksizmo pažiūras, kitas seka rytų mitologinius, ar išgalvotus pagoniškus religinius personažus. Krikščionis seka Kristų Mesiją (hebrajiškai – ‏משיח‏‎ = Mašiah), kuris yra tikras istorinis ir realus asmuo. Sekdama Kristų bažnyčia įvardina save kaip Keliaujančią Bažnyčią. Tikėjimas tai kelias į Dievo pažinimą. Kelias per gyvenimo negandas ir džiaugsmus į kažką daugiau, nei šis pasaulis. Tai kelias iš matomo į nematomą, iš juslinio į dvasinį, iš žmogiško į Dievišką.

Kristaus žemiška kelionė baigėsi ant kryžiaus. Jį kankino ir nukryžiavo. Ši pabaiga apaštalams (Kristaus mokiniams) buvo nepakeliama. Jie bijojo suėmimų ir represijų. Prisikėlęs Kristus parodė, jog žemiškas kelias nesibaigia mirtimi. Kryžius ir mirtis tampa tik tarpinė stotelė. Mes tikime, jog po mirties yra gyvenimas, tikime, jog gyvensime su Dievu. Krikščionis žiūrėdamas į Kryžių žino, jog tai ne tik kelio pabaiga, bet ir nauja amžinojo gyvenimo pradžia.

Augsburge yra Kryžius, kuris pokario išeivijos pastatytas kaip padėkos ženklas tuometiniams geradariams. Lietuviai dėkojo aljanso valstybėms, nugalėjusiomis nacistinį režimą, ir tiems patiems vokiečiams, suteikusiems savo namus karo pabėgėliams iš rytų Europos. Rodos, nieko bendro su vėlinėmis, nieko bendro su Visų Šventųjų diena. Prie šio kryžiaus kasmet lapkričio pirmos dienos vakare atlinguoja nedidelis būrelis ir uždega žvakeles. Jiems kryžius yra daugiau nei paminklas. Daugiau nei padėka geradariams. Čia šių dienų lietuviai atmena tikrąją kryžiaus prasmę – kelionės pabaigą ir naujo gyvenimo pradžią. Prie kryžiaus giedamos giesmės ir skaitomas Šventas Raštas. Tikintieji atmena savo iškeliavusius į amžinybę artimuosius, tuos, kurie užbaigė savo žemišką kelionę. Meldžiasi už save, gyvuosius, kurie vis nenustoja keliavę tikėjimu.

Uždegta žvakutė – uždegta viltis, jog visi susitiksime ten.. anapus…