Lietuvos liuteronų evangelikų bažnyčios vyskupo įgaliotas Vokietijoje rūpintis lietuvių sielovados reikalais kunigas Romualdas Liachavičius su šeima gyvena Augsburge (Bavarija). Bet jį galima sutikti ir Vokietijos lietuvių organizuojamuose renginiuose Miunchene, Štutgarte.
Kunigas mums, pasauliečiams, visada yra mįslė. Todėl nutarėme praskleisti paslapties šydą. Kunigas R. Liachavičius maloniai sutiko atsakyti į klausimus.
Kokie keliai atvedė Į Vokietiją?
Keliai vingiuoti. Tai įvyko du tūkstančiai dvyliktais metais. Švabijos prezidentas Jurgenas Reichertas lankėsi Lietuvoje su Augsburgo šv. Gregoro vaikų, jaunimo ir šeimų pagalbos įstaigos kolektyvu ir man teko juos supažindinti su Klaipėdos kraštu. Aš pristačiau socialines įstaigas, kurios dirba su jaunimu ir vaikais, ir taip užsimezgė ryšys. Su J. Reichertu tada kalbėjomės ir apie Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atstatymo projektą. Vokietis, norėdamas prisidėti prie bažnyčios atstatymo, sudarė man galimybę atvažiuoti į Augsburgą mokytis vokiečių kalbos ir atnaujinti ryšius su Lietuvos išeivija. Tuo metu buvau Klaipėdos liuteronų parapijos antrasis kunigas (vikaras).
2012 metais atvykau į Augsburgą su vyskupo Mindaugo Sabučio įgaliojimu rūpintis vietiniais lietuvaičiais. Pradėjau dirbti šv. Gregoro vaikų, jaunimo ir šeimų pagalbos įstaigoje ir mokiausi kalbą. Pokario išeivių radau nedaug. Bendravau tik su Laukaičių šeima, o apie kitus dipukus teko tik girdėti. Daugiausia bendrauju su atsikūrusios Lietuvos išeiviais, gyvenančiais Augsburgo, Ilgolštato, Miuncheno, Ulmo apylinkėse. Teko prisidėti ir prie Miuncheno lietuvių bendruomenės veiklos, bet nedaug.
Su žmona žadėjom čia išbūti tik trejus metus. Ingrida laukėsi ir čia pagimdė dukrą. Atėjo laikas, kai teko apsispręsti, grįžtam į Lietuvą ar liekame Vokietijoje. Kalbėjausi su vyskupu M. Sabučiu. Paklausė, kiek čia susirenka į pamaldas lietuvių. Sakau, į pamaldas maldai susirenka iki 15 žmonių, o šventėse, t. y. vaišėse, dalyvauja iki 50. „Tai gal pasilik, paglobok juos, – pasiūlė vyskupas. – Jei Evangelija nepalietė Lietuvoje, gal palies Vokietijoje.“
Po šito pokalbio mąstėme dar gerą pusmetį. Klaipėdos šv. Jono evangelikų atsatymo grupės sudėtis pasikeitė. Aš iškritau iš komandos, nes gyvenu užsienyje. Bažnyčios atstatymą perėmė Vyriausybė ir Kultūros paveldo departamentas. Žmona po motinystės atostogų pradėjo dirbti šv. Thomo parapijos kunigo asistente. Tai nauja visoje Bavarijoje. Ingrida atlieka organizacinį darbą. Ji Lietuvoje buvo vargonininkė, taip pat dirbo Išganymo armijos (19 amžiuje susikūrusi religinė, socialinės pakraipos organizacija, nuosaikiosios krikščionybės atstovė, visi karininkai, nėra kunigų) buhaltere.
Reiškia, Ingrida gali ir čia save išreikti?
Čia netgi dar labiau, nei Lietuvoje. Vokiečiai dirba nuo A iki B, nuo 8 iki 17 valandos, ir baigia. O lietuviai – tiek, kiek reikia, iš visos širdies. Iš pašaukimo, už tai ji labai gerbiama. Žmona įleido čia šaknis.
Papasakokite, prašom, apie savo darbą.
Mano darbas stabilus. Esu kaip apaštalas Paulius: savo prakaitu užsidirbu duoną, o kunigystė – mylimas, brangus hobis. Dirbu šv. Gregoro vaikų, jaunimo ir šeimų pagalbos įstaigos vienoje iš jaunimo grupių socialiniu pedagogu. Už kunigavimą alyginimo negaunu, Dievui ir žmonėms tarnauju tik laisvalaikiu. Be abejo, iš to kyla savi sunkumai. Negaliu visiškai atsiduoti tarnystei, bet, iš kitos pusės, džiaugiuosi tuo natūralumu, savo gyvenimu deklaruodamas, kad kunigas yra toks pat žmogus, kaip ir visi.
Kokius mokslus esate baigęs?
Studijavau Kauno kunigų seminarijoje katalikų teologiją, vėliau – psichologijos magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete. Tuo metu buvau katalikas, vėliau pasiprašiau į liuteronų evangelikų gretas. Tuo metu vyskupas M. Sabutis buvo Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos kunigas. Vėliau Konsistorija paskyrė mane kunigauti į Klaipėdą.
Kodėl perėjote į kitą tikėjimą?
Nepritapau katalikų Bažnyčioje, nes buvau per aktyvus, neįsipaišiau į tą konservatyvią vidinę tvarką.
Iš kokios Lietuvos vietos Jūs kilęs?
Iš Palangos. Labai gražus miestas. Mano proseneliai prie Rąžės upelio, netoli buvusio moterų pliažo, turėjo vilą. Liachavičių svečių namai. Antrojo pasaulinio karo metu sovietų armija suvarė į ją rusakalbes šeimas. Viename namo gale gyveno, kitą kūreno. Dabar ten stovi viešbutis „Rąžė“. Kai einu link jūros pasivaikščioti… Ten yra dalis miškelio, tarybiniais laikais, šalia stovėjo didelis baseinas. Žinau, kur auga mūsų agrastai, serbentai, dvi vyšnios. Vaikystėje valgydavau ir sakydavau, kad čia mūsų. Baseino sargas vaikydavo. Būdavo linksma. Neturėjom kyšio iš ko duoti, tai ir neatgavome savo sklypo. Senelis Vytautas buvo savanoris, kūrė laisvos Lietuvos kariuomenę Kaune. Užėjus komunistų valdžiai, grįžo į Palangą, bet gyveno atskirai nuo giminių.
Palanga žymi tuo, kad ten vyko steigiamasis katalikiškos bendruomenės „Naujoji sandora“ susirinkimas. Tai evangelizacinė bendruomenė, iki šiol vykdanti krikščioniško mokymo misiją. Dabar pradėjo gražiai bendradarbiauti su mūsų projektu „Sielovada.de“. Buvo atvažiavę per Atsinaujinimo dieną į Štutgartą. Mūsų keliai susikirto vėl.
Kokioje šeimoje užaugote?
Užaugau klasikinėje tarybinėje šeimoje. Tėvas – sovietų armijos karininkas, ateistas, boksininkas, kandidatas į sporto meistrus, stipraus charakterio, drausmingas. Jo dalinys Palangoje buvo vienintelis, kuriame nebuvo „dedovščinos“ (rus. дедовщина – socialinių santykių forma, kai ankstesni bendruomenės nariai žemina vėliau į bendruomenę patekusius asmenis – aut. pastaba).
Mama dirbo Palangos kino teatre „Naglis“ buhaltere.
Bažnyčia mūsų šeimoje buvo muziejus. Kai kartą tėvų paklausiau apie Kristų, atsakė: „Buvo geras žmogus. Toks kaip Leninas, kuris norėjo daug gero, bet blogai baigė. Ir žmonės ateina jį prisiminti.“
Be abejo, 1991 metais artimiau susipažinau su bažnytiniu gyvenimu, Kristumi. Po sausio įvykių prasidėjo mano didysis virsmas. Iki tol buvau bedievis, draugavau su satanistais. Man teko nuo jų atsitraukti.
Kas atsitiko?
Taip, tai tikri satanistai. Žmonės galvoja, kad tai fantazijos. Tai daug realiau, nei daug kam atrodo. Klaipėdoje buvo net atliekamos aukojimo ir kraujo apeigos. Aš jose nedalyvavau. Mes buvome draugai. Buvau vienos grupės gitaristas, grojom roką. Iš tų laikų turiu net „Šėtono bibliją“ lietuvių kalba.
Jei žmonės tiki, kad yra velnias, jį garbina, reiškia, yra ir Dievas. Tai pirminė mano mintis, paskatinusi ieškoti kažko kito. Mačiau satanistų nuoširdų Dievo niekinimą ir šėtono garbinimą. Man tai buvo tarsi Dangaus vartų atvėrimas. Žmogus negali niekinti Dievo, jei Jo nėra, suprantat? Pradėjau kalbėti draugams, kad Dievas yra. Jie pradėjo mane pravardžiuoti Jėzumi (angliškai).
Dievo ieškodamas patraukiau pas brolius pranciškonus į Kretingos vienuolyną. Ten iškart įsivėliau į jaunimo evangelizacijas, koncertus, maldos grupeles. Ten nuolat būdavo kažkas įdomaus. Ten buvo įdomiau, nei su satanistais. Nes ten buvo šviesu. Nebuvo depresijos, patyčių. Tarp jų buvo jėga, kuri juos vedė. Ji mane traukė. Ta jėga yra Šventoji Dvasia.
Su broliu Astijum kalbėjau, jog noriu būti vienuolis. Atkalbinėjo, be abejo. Bet galiausiai vieną gražią dieną paskambino ir pasakė, kad turiu prisistatyti į Kretingos vienuolyną, nes išvažiuojam į seminariją.
Kiek Jums tada buvo metų?
21 ar 22. Didelis dėdė. Savo ryšius su pranciškonais laikiau paslaptyje. Kai pasakiau, kad išvažiuoju į seminariją, tėvai buvo šoke. Užsimoviau suplyšusius džinsus ir išvažiavau į Kretingą, tą pačią naktį su traukiniu mus išvežė į seminariją.
Galiausiai, kai pažįsti realią Bažnyčios sistemą, reikia keisti gyvenimą visai kitaip.
Dažnai kreipiasi tautiečiai su savo bėdomis?
Labai retai. Vokietijoje dvasinės pagalbos lietuvaičiai nesikreipia. Ilgai mąsčiau, kodėl. Ta pati tendencija ir katalikų bažnyčioje.
Išeivijos lietuviška krikščionybė yra kultūrinė, ne dvasinė. Retas čia nuoširdžiai tikintis. Tam, kad laimėtų žmones, Bažnyčia turi organizuoti kultūrinius renginius. Bet tai nesuteikia jokios garantijos, kad žmonės atras gyvą ryšį su Dievu. Čia atsiranda dvasininkams pavojus tapti kultūrininkais, o bažnyčiai – kultūros namais. Išlaikyti autentiškumą yra labai sunku. Ar nėra taip, kad tūkstantį metų Bažnyčia Lietuvoje ėjo ne tuo keliu? Atrodo, kad Lietuva dar nepakrikštyta. To tikrojo krikšto ir nebuvo, nes anais laikais tai buvo labiau politinis-kultūrinis įvykis, nei dvasinis.
Aš stengiuosi atrasti dvasinį Evangelijos kelią ir vengiu kultūrinio. Nematau kitos alternatyvos. Stengiuosi likti kunigas. Korona viruso laikotarpis, paskutiniai metai skatina atskirti grūdus nuo pelų ir man, kaip kunigui, orientuotis į dvasinę tarnystę.
Į Sekmines Štutgarte atvažiavo tie, kurie norėjo, atsiliepė į kvietimą. Pasimeldėme, pasivaišinome pyragu. Viskas vyko harmoningai. Žmogus vaikšto dviem kojom. Viena – tautiškumas ir kultūra, antra dvasingumas ir tikėjimas.
Jūs atskiriate dvasingumą nuo kultūros? Betgi dauguma inteligentų laiko save labai dvasingais…
Dvasingumas kilęs iš žodžio „dvasia“. Dvasingas žmogus turi vertinti dvasinius dalykus. Nereikia painioti su išprusimu. Religija priklauso kultūrai, o dvasingumas ir tikėjimas – visai kita dimensija.
Mano magistrinis darbas vadinosi „Tikinčio ir netikinčio jaunimo mokymosi pažangumo skirtumai“. Rašydamas išsiaiškinau, kad Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) pateikiamas dvasingumo apibrėžimas visiškai neatitinka bažnytinio. Pagal PSO, dvasingumas – tai gera savijauta, aukšti polėkiai, menas, knygos, ten nėra tokio dalyko, kaip Dievas. Krikščionybė dvasingumą, skirtingai nuo kitų, apibūdina ne kaip asmens dvasinę kokybę, pasiekiamą žmogaus pastangomis, bet kaip žmogaus santykio su Dievo asmeniu pasekmę. Čia dvasingumas be Dievo asmens, iš kurio kyla visos vertybės, tiesiog nesuprantamas.
Mano magistrinis darbas gavo žalią šviesą, kad būtų aiškiau įvardintas bažnytinis dvasingumas ir atskirtas kultūrinis pseudo dvasingumas. Atlikus tyrimus, paaiškėjo, jog tikintys Dievą jaunuoliai visai nėra pažangesni už netikinčius. Man tai buvo atradimas. Bet tikintieji turi daugiau vilties ir motyvacijos mokytis ir yra labiau dvasingi (plg. PSO).
Kas svarbiau – moralė ar meilė?
Šis klausimas yra kaip ir spąstai. Dieviškoje plotmėje nėra pasirinkimo tarp dviejų. Visada yra trečias. Šiuo atveju būtų meilės ir moralės Šaltinis. Nėra vien juoda-balta, prieš-už. Tikintys žmonės ieško trečio – prasmės, pagrindimo, vertybių. Skirtingose kultūrose, socialinėse grupėse yra skirtingos moralės normos. Ir meilė suprantama skirtingai. Visada kyla ginčai, nesusipratimai, kol nesusitariama dėl atskaitos taško – dieviško šaltinio. Juokais pasakysiu: vieno Kauno operetės teatro aktorius juokavo: „Pamylėjau, kunige, šiandien kaimynę. Ar tai tikra meilė, ar ne?“
Ką daryti žmogui, susituokiusiam bažnyčioje ir pamilusiam kitą, ne sutuoktinį?
Stengtis išlaikyti savo santuoką! Bet būna visaip. Skirtingai nuo katalikų bažnyčios, Lietuvos liuteronų bažnyčia laikosi, sakyčiau, ortodoksinio požiūrio: žiūri faktinės santuokos. Ji yra arba jos nėra. Jei pora ilgą laiką negyvena kartu, dvasinis-meilės ryšys nutrūkęs – dėl nepakeliamo smurto, neištikimybės, kitokios emocinės žalos… Šiuo atveju žmogus, naujai pamilęs, gali kreiptis į mūsų kunigą. Santuoka kuriama iš esmės viena, bet galima kalbėti ir apie antrą santuoką, kai pirmoji yra nutraukta valstybiškai dėl rimtų pagrindų. Nes subyrėję santykiai, nebeegzistuojanti meilė neturi Dievo palaiminimo. Kai žmonės nustoja vienas kitą mylėti, nebegyvena kartu, negalime palikti žmonių be palaiminimo. Jeigu kuriasi nauji santykiai, mes juos palaiminame. Meilės ir santuokos temos yra labai jautrios. Turi būti labai rimtas pagrindas. Bet liuteronų bažnyčia nenustoja laiminti. Niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės.
Kuo šiuo metu gyvenate? Kas yra svarbu?
Bandau suvokti, kur Dievas šiandien veda Bažnyčią. Pasaulis pasineria į naujas gyvenimo normas. Bažnyčios funkcijos yra smarkiai apribotos. Šiame kontekste norėtųsi atrasti sprendimus, kuriais Dievas galėtų atidaryti savo dosnumo aruodus tikintiesiems. Net jeigu Bažnyčios pastatai pavirstų griuvėsiais, Dievo žmonės turi teisę į gailestingumą ir malonę. Tai pagrindinė tema, apie ką aš mąstau. Ateina laikas, kai nebebus tarpbažnytinių ribų. Skaldymosi laikai praėjo.
Kokiu tikslu gimsta žmogus?
Užbaigti gyvenimo universitetą, gauti diplomą ir pradėti naują gyvenimą su Dievu. Jei trumpai – pažinti Dievą. Gyvenimo universitetas brangus. Kartais klaidos kainuoja ilgus metus…
Mūsų gyvenimai yra toliau rašomas Naujasis Testamentas. Jei atsiversim Apaštalų darbų paskutiniojo skyriaus paskutines eilutes, rasime: „Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas, mokė apie Jėzų Kristų.“ Ir aš, Romas, toliau mokau apie Jėzų Kristų. Mes visi esame Jo darbų tęsinys.
Dėkui už pokalbį.
Angelė Digaitytė
Kun. R. Liachavičiaus asmeninio archyvo nuotraukos.
