Ekumeninė lietuvių krikščionių platforma (Seelsorge für Litauische Christen)

2024 kovo 28 d.

Rokas Šeibokas: ,,Balandžio mėnesį į kalno viršūnę nešime Lietuvos vėliavą“

2020-03-31 11:37:00
Dalinkis:

Pristatome interviu su Roku Šeiboku – žmogumi, pasirūpinančiu, kad nė viena dėmesio verta gyvenimo akimirka neliktų neįamžinta. Ypač, jeigu peizaže – kalnai.

– Papasakokite, kur šiuo metu gyvenate, kas paskatino išvykti?

– Pastaruosius septynerius metus gyvenu Augsburge, Vokietijoje. Taip išėjo, kad Lietuvoje praradau vieną darbą, įsidarbinau kitur, tačiau elementariai atsibodo. Su drauge pakalbėjome, kad reiktų mėginti laimę ir važiuoti į užsienį. Gavom pasiūlymų Norvegijoje, bet toli vienas nuo kito, kas dažnai užbaigia draugystes, tad nesutikom. Paklausiau tečiaus, ar ką žino, kur galėtume važiuoti, ir už trijų dienų paskambino, sako: ,,Kraukitės daiktus, už dviejų dienų reikia būti Vokietijoje – yra darbo“. Su broliu ir draugėm susikrovėm daiktus ir išlėkėm. Atvažiavę gyvenome pensione, kur bendra virtuvė ir vonia, nuomojomės kambarį. Tada sužinojom, kad mano draugė, dabar jau žmona, laukiasi. Iškilo dilema, ar grįžtam atgal į Lietuvą, ar kabinamės čia? Nusprendėme likti. Augsburge mus priglaudė teta ir pusseserė, padėjo susitvarkyti dokumentus, susirasti butą.

– Ar buvo sunku pasilikti?

– Pradžioje buvo labai sunku, kai nemoki kalbos ir nežinai Vokietijos įstatymų, neturi, kur prašyti pagalbos. Niekada nėra lengva, tiesiog eini, dirbi, ieškai, kad būtų geriau ir stengiesi, kad tavo šeima patogiai gyventų. Žinoma, yra lengvatų, pagalbos šeimoms, tačiau reikia daug dokumentų užpildyti. Bet negaliu pasakyti, kad visada labai sunku – visgi stengiesi dėl savo vaikų. Dabar su žmona auginame jau du velniukus, dvejų ir šešerių metų berniukus.

– Ar palaikote ryšį su Lietuva, mokote vaikus lietuviškai?

– Namuose kalbame tik lietuviškai. Aišku, lietuvių kalbą bet kokiu atveju turi išmokti, nes Lietuvoje močiutės, tetos, pusbroliai, nesinori kaskart atvažiavus vertėjauti. Ir kalbos ant kupros niekada nenešiosi: kuo daugiau mokėsi, tuo pačiam geriau. Taip pat yra idėjų atidaryti nuotolinę lietuvišką mokyklėlę, kur vaikai galėtų įgyti pradinį išsilavinimą. Tad jei tėvai nuspręstų grįžti į Lietuvą, vaikai galėtų tęsti mokslus. Į Lietuvą buvau grįžęs septynis kartus. Paskutinį kartą per Kalėdas – su vaikais šventėme pas močiutę. Jiems Lietuvoje atostogaut patinka, bet nežinau, kaip būtų, jei reikėtų gyvent. Gal pabuvę ilgesnį laiką norėtų sugrįžti į Vokietiją, gal nebenorėtų sugrįžti visai.

 Ar bendraujate su kitais lietuviais?

– Esu Lietuvių bendruomenės draugas. Atvažiavęs atsikandau nekokių lietuvių bendruomenių, susipažinau su žmonėmis, kurie čia atvykę dvi dienas dirba, dvi geria. Mėginome įkurti oficialią bendruomenę ir Augsburge, bet neišėjo, per daug skirtingų nuomonių, vis kas neįtikdavo. Tad nusprendėm tapti neoficialia bendruomene, laisvesnio pobūdžio, kur susirenka tie, kuriems patinka pabendrauti ir smagiai praleisti vakarą su kitais lietuviais. Turim lietuvį kunigą. Kartais jis paskelbia apie vyksiančias mišias lietuviškai, planuojam ir karšto vyno vakarą prie ežero.

– Kuo šiuo metu užsiimate?

– Darbų pakeičiau daug. Paskutiniu metu dirbu įmonėje, gaminančioje medicininius robotus. Šį darbą gavau beveik atsitiktinai: ant juoko nusiunčiau gyvenimo aprašymą ir vakare sulaukiau skambučio, pakvietė į darbo pokalbį. Darbdavys paklausė, ar žinau, kas yra elektra. Pajuokavau, kad žinau, kas yra pliusas ir minusas ir kaip elektrą sutrumpinti. Taip ir gavau vieną geriausių pozicijų firmoj. Taip pat teko surinkinėti kompiuteriu serverius, iškasinėti Antrojo pasaulinio karo granatas, bombas. Draugė surado pasiūlymą, kur geros darbo valandos. Darbo pobūdis – giluminis kasimas. Maniau, gal teks gatvėj tiesti šviesolaidį ar kažkas panašaus. Tačiau kai papasakojo, kad kasamos bombos, sudomino, užsinorėjau pamėginti.

– Ar nebuvo pavojinga?

– Pavojinga nebuvo, bet fiziškai vargino. Buvo ir dienų, kai ryte atvažiuoji, viskas užšalę, apsnigę, labai šalta. Bet tuo metu į lauką neversdavo eit, sakydavo, geriau pasėdim, išgeriam arbatos, iki kol išlįs saulė ir atšils. Jokio spaudimo ir viršininkų nebuvo, darbo sauga visada buvo pirmoj vietoj, geriau darbą atlikti saugiai nei greitai.

– Papasakokite, kokios darbo sąlygos imigrantams, su kokiais sunkumais susidūrėte?

– Mums pasisekė, nes atvykome tuo metu, kai nebereikėjo leidimų dirbti, buvom pilnaverčiai Europos Sąjungos nariai. Be abejo, keliose firmose vis paklausinėdavo dėl dokumentų, bet atsakydavom, kad mums leidimų nereikia, esam pilnaverčiai piliečiai, ir viskas. Darbo įstatymai geresni nei Lietuvoje, nors priklauso ir nuo darbdavio, bet jei žinai įstatymus ir savo teises, viskas bus gerai. Pavyzdžiui, kartą su bendradarbiais išėjome parūkyti ir atėjo viršininkas, sako, pamatė per vaizdo kamerą. Bendradarbis atsakė, kad norėtų pamatyt, kaip jis iš ryto kalbės su advokatu. Vokietijos įstatymas toks, kad per kamerą negali stebėti darbuotojų. Jei darbdavys nesilaiko įstatymų, gali kreiptis į tam tikras institucijas, todėl darbdaviai dažnai moka dideles baudas.

– Kaip sekėsi susikalbėti vos atvažiavus, kaip išmokote vokiečių kalbą?

– Su žmonėmis galima susikalbėti angliškai, bet atėjus į biurą dažniausiai pasakydavo: „Atleiskite, angliškai nekalbam“. Buvo ir tokia situacija, kad kolegė sako, jog tobulai šneka angliškai. Kai pradėjo, paprašiau, kad geriau kalbėtų vokiškai, bent jau suprasiu, nes jos anglų kalba labai laužyta, negalėjau nieko suprast. Iki beveik laisvo bendravimo prireikė trijų metų. Lankiau vokiečių kalbos A1 lygio kursus, bet mečiau, nes tris savaites kartojom tą pačią frazę. Darbe su manimi vokietis bendravo pusiau angliškai, pusiau vokiškai, kai neteisingai tardavau, visada pataisydavo, taip ir pramokau.

– Matau, užsiimate fotografija. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šį pomėgį?

– Savo pirmąją kamerą gavau būdamas septynerių ar aštuonerių metų. Tėtis broliui ir man parsiuntė iš Amerikos, tad kieme buvom patys kiečiausi. Kurį laiką nebefotografavau, o vėliau su drauge pakalbėjau, kad vėl noriu kameros. Atvykus į Vokietiją, pradėjau pats mokytis fotografijos. Klientų po truputį daugėja, už kelių metų galėsiu iš to pragyventi, bent jau taip planuoju, tada būsiu visiškai laimingas. Nėra malonu dirbti kitam, o ne sau pačiam. Daugiausiai fotografuoju žmones, bet ne visus darbus keliu į internetą, nes visgi tai yra to žmogaus nuotraukos. Keliu tada, kai fotosesiją dovanoju.

– Ar Vokietijoje lengviau išgyventi iš fotografijos nei Lietuvoje?

– Galbūt ne. Šiuo metu Lietuvoje pažįstu keletą fotografų, kurie per keletą darbo metų atsidarė studijas. Lietuvoje fotosesijos pigesnės, daug kas nori turėti kokybiškų savo ar šeimos nuotraukų. Vokietijoje 20-30 kadrų gali kainuoti 600-700 eurų, tad fotografas samdomas rečiau.

– Spėju, kad ne vien tik fotografuojate.
– Taip, dar išeinu į kalnus pasivaikščioti. Yra buvę taip, kad einant iš abiejų pusių šlaitas, o pats kelias tik metro pločio. Arba einant pusmetrio pločio keliuku palei šlaitą šone kabo lentelė, kad šioje vietoje žuvo šeši žmonės. Kartais nuklysti nuo kelio, atsibosta, norisi daugiau pamatyt. Balandžio mėnesį į kalno viršūnę nešime Lietuvos vėliavą.

– Ar turite kokių patarimų tiems, kurie galvoja persikelti gyventi į Vokietiją?
– Niekada nesivelti į neadekvačias Vokietijos lietuvių diskusijas feisbuke, mažiau klausinėti. Žmonės ten neturi ką veikt, tik blogą linkėt ir vienas ant kito pykt. Puslapy dešimtys tūkstančių žmonių, tiek pat ir nuomonių, atvažiavę į Vokietiją tik juodą darbą dirbt, nesimokantys vokiečių kalbos, neišeinantys iš namų. Pradeda pasakot, kad pasaulis pilkas. Vokietijoj gyvenimas visą laiką spalvotas, į gyvenimą pats turi kabintis, niekas nepadės. Niekas, apart mamos, neatneš pavalgyti, jei neužsidirbsi. Jei norite ko paklausti, geriau susirasti vietinę lietuvių bendruomenę feisbuke, jums atsakys žmonės, kurie žino.

Facebook komentarai