Sielovada Vokietijoje

Susikurti naują egzistenciją: du mėnesiai Vokietijoje

2020-04-30 11:04:00
Dalinkis:

Akvilė Weinert

Du mėnėsiai, kaip persikėliau iš Lietuvos į Vokietiją. Norisi sakyti „emigravau“, bet
emigruoti tarsi tapo keiksmažodžiu. Nors tai, viso labo, tik apkrėstas neutralus
tarptautinis žodis. Vis dėlto, konstatavus išvykimo faktą, aktualiau tampa, kaip
imigruoti į naują šalį. Kitaip sakant, adaptuotis. Sienas kirsti tapo kaip niekad
lengva, bet išmokti gyventi įžengus į naują kultūrinę, socialinę ir kalbinę terpę,
„susikurti naują egzistenciją“, kaip sako vokiečiai, tai jau visai kas kita.


Kaip ta nauja egzistencija atrodys, priklauso nuo to, kokiai keliaujančiųjų sparnuočių
rūšiai priklausai: laikinųjų, entuziastingųjų, amžinųjų klajoklių ir pan. Tarp daugelio
rūšių yra ir „expaticus germanicus sempiternus“ rūšis (daugiau šia įdomia
tema:  https://www.german-way.com/expaticus-germanicus-an-expat-species-catalog/ ). Jai
būdinga pilnai integruotis, suleisti šaknis į vietinę kultūrą, kalbėti jos kalba; ne be
tėvynės ilgesio, žinoma, bet taip, kad pavadintum šią naują žemę namais. Tai –
sudėtingas procesas, iliuzijų ir tikrovės mišinys.


Sako, kad per pirmas 6 savaites naujoj šaly išgyvenama kultūrinė euforija – viskas
nauja, todėl smagu ir masina. Tai panašu į atostogas. O po to nauja aplinka tampa
įprasta ir kyla klausimas: „O kas toliau?“ Mano euforija truko gal net trumpiau, bet
nuoširdžiai mėgavausi išpakuodama daiktus ir rasdama jiems vietą naujuose
namuose, laistydama gėles, mėgaudamasi šviežiomis bandelėmis tiesiai iš
kepyklėlės, gamindama vakarienę naujai iškeptam savo vyrui ir laukdama jo grįžtant
po darbo namo. Po to euforija prislopo ir pradėjau klausti: „O ką aš čia veikiu? Kur
mano vieta?“


Apėmė lengvas šokas suvokus, kad eidama mieste nesutinku nei vieno pažįstamo, o
kai jų atsirado, supratau, kad prireiks kartu suvalgyti ne vieną kilogramą druskos, jog
galėčiau jais pasitikėti ir vadinti draugais. Tad galima sakyti, prasidėjo tikroji
adaptacija: bandymas suvokti, kas esu naujoj terpėj, ką noriu ir galiu čia veikti bei ko
tam reikia. Eseistė Dalia Staponkutė sakytų, kad, kaip kitoj kalboj, taip ir kultūroj visada
vyksta vertimas. Savęs vertimas į kitą kultūrą ir tos kultūros vertimas sau, netobulų
atitikmenų paieška siekiant išsaugoti prasmę.


Dar sako, kad per pirmuosius 3 mėnesius labai svarbu grįžti į tėvynę arba sulaukti svečių
iš jos – draugų, giminių. Per du mėnesius dukart grįžau į Lietuvą: kartą planuotai,
nors gan spontaniškai, į klasės susitikimą po dešimties metų ir kartą visai netikėtai –
atsisveikinti su išėjusiu seneliu, su kuriuo nugyventa beveik ketvirtadalis gyvenimo.
Abu sugrįžimai tokie simboliniai ir, ko gero, reikalingi – pasisveikinti ir atsisveikinti su
savo šaknim prieš įleidžiant jas kitur.


Bet kol kas apėmęs toks įdomus jausmas: žinau, kad tikrai išskridau, bet, rodos, dar
taip ir nenusileidau. Esu kažkur „tarp“. Užkimštoj oro erdvėj yra tokia emigruojančių
sieloms rezervuota zona. Joje sielos gali pasėdėti ir apgalvoti jas apėmusią
nesvarumo būseną, kai tuo tarpu kūnas jau seniai nusileidęs kultūriškai naujame
uoste. Taip ir mano siela sėdi čia ant suolelio ir galvoja. Labai lietuviškai, žinoma.
Beveik rūpintojėliškai. Galvoja, kad viskas vyksta lėčiau nei norėtų. Kad šiaip ar taip
gyvenimas yra didesnė ar mažesnė nekomforto zona, o naujoj šaly – dar ir pakelta
kvadratu. Galvoja, kad gera yra vieno žingsnio į priekį adaptacijos strategija, bet be
gilaus suvokimo ir dėkingumo už tai, kas jau esi ir ką turi, nenueisi nei to vieno. Ji
galvoja, galvoja… O kai nieko nesugalvoja, eina atsigerti kavos.

Facebook komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.