Ekumeninė lietuvių krikščionių platforma (Seelsorge für Litauische Christen)

2024 kovo 28 d.

Be skambių žodžių garsinęs Lietuvą

2020-06-10 16:29:13
Dalinkis:

Vienas iš Augsburgo (Bavarija) lietuvių dipukų – Antrojo pasaulinio karo tremtinių – Dr. Arūnas Laukaitis gimė 1943 metais Alytuje, mokytojų Juozo Laukaičio ir Sofijos Simniškaitės-Laukaitienės – šeimoje. Buvo du broliai ir dvi seserys, pasibeldę į šį pasaulį kas penkeri metai.  Vyresnysis brolis Juozas už Arūną vyresnis penkiolika metų. Tarp jų – dar dvi seserys Danguolė ir Rūta.

Senelio brolis prelatas Juozas Laukaitis buvo Rusijos Dūmos narys, Lietuvos Seimo narys, aktyvus lietuvių ir lietuviškos bažnytinės kalbos puoselėtojas, taip pat vyskupo Antano Baranausko asmeninis sekretorius iki pat šio mirties.  1907 m. įsteigė ir iki 1907 m. redagavo periodinį leidinį „Šaltinis“.
1944 metais Laukaičių šeima išbėgo iš Lietuvos. Buvo visa odisėja – nuo Lietuvos iki Miuncheno, gyventa keliose pabėgėlių stovyklose. Anot Dr. A. Laukaičio, lietuviai sugebėjo likti visu būriu vienoje stovykloje, neišblaškyti.
„Eichšteto miestelyje buvo vienuolynas, o jame – lietuvių pabėgėlių stovykla. Iš ten pirmieji mano prisiminimai. Prisimenu, lietuviai visada sugebėjo organizuotis. Įkūrė mokyklą, spausdino vadovėlius.  Turiu 1948 metų vokiečių-lietuvių kalbų žodyną, – prisiminimais dalijosi jau garbaus amžiaus sulaukęs išeivis iš Lietuvos. – Tai buvo kažkas ypatingo. Vokietija buvo labai sugriauta. Lietuviai stengėsi išmokti kalbą.

Vėliau Laukaičių šeima buvo perkelta į Miuncheną, gyveno Šleisheimo buvusioje priverstinių darbų stovykloje, kol buvo pastatyti blokiniai namai Miuncheno dalyje Liudvigsfelde.

Daug žmonių iškeliavo toliau – kas į Jungtines Amerikos Valstijas, kas į Kanadą, Australiją, nes nematė ateities Vokietijoje: ši buvo labai sugriauta. Į JAV išvyko ir Dr. A. Laukaičio brolis bei seserys: 1948 metais – Juozas ir Danguolė, Rūta – 1956-aisiais. Tėvai pasiliko, su jais – ir Arūnas. Tėvas per karą susirgo džiova, dažnai turėjo gydytis sanatorijose. Kai pasveiko, liko invalidas, nebegalėjo dirbti.  Motina įsidarbino mokytoja ir mergaičių bendrabučio vedėja Hiutenfelde, Vasario 16-osios gimnazijoje. Paskui ji susirado darbą Miunchene.

„Aš iš pradžių mokiausi lietuviškoje lagerio mokykloje, kurią įsteigė mano mama. Ji viena ir mokė. Pamokos vyko šeštadieniais. Mokėsi lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją. Buvau gal devynerių, kai pradėjau eiti į ketvirtą vokiškos mokyklos klasę. Vokiškai visai nemokėjau.  Paskui išsikraustėm į Liudvigsfeldą. Pentame skyriuje mokiausi tik vokiškai. Per dvejus metus turėjau išmokti vokiečių kalbą ir išsilaikyti stojamuosius egzaminus į gimnaziją. Pavyko, – prisiminė Dr. A. Laukaitis savo nelengvą gyvenimo kelio pradžią svetimame krašte. –  Lietuvių Liudvigsfelde buvo daug, apie 50, visame Miunchene gal 100. Vyko aktyvus kultūrinis, visų pirma, bažnytinis, gyvenimas. Buvo laikomos šv. Mišios lietuvių kalba. Šalia to vyko ir visuomeninis gyvenimas. Švęsdavome Vasario 16-ąją. Turėjome tautinių šokių ratelį, statėm lietuviškus spektaklius. Net bavarų televizija rodė mūsų liaudies šokius. Mūsų veiklą rėmė Bavarijos žemė. Buvau išrinktas į Vokietijos lietuvių bendruomenės Miuncheno skyriaus komitetą. Mano užduotis buvo prašyti valdžios paramos mūsų lietuviškai veiklai. Paskui, kai atvažiuodavo į Miuncheną daug pasaulio lietuvių, visi žinojo, kur kreiptis, nors nebuvo interneto.“

Dr. A.Laukaitis 1963-1969 metais studijavo Miuncheno Liudvigo Maksimiliano universitete mediciną.

„Mano tėvai atvažiavo į Vokietiją su dviem lagaminais ir keturiais vaikais. Tėvas buvo invalidas, dirbo tik motina. Mokiausi puikiai ir baigęs gimnazija su 1,6 balo įstojau į universitetą be problemų. Gavau stipendiją, kurios dalį vėliau turėjau grąžinti, bet be procentų. Per atostogas dirbau fabrike ar dar kur,“ – į klausimą, iš kur turėjo lėšų studijoms, atsakė Dr. A. Laukaitis.                  

Po studijų lietuvis dirbo ligoninėje vidaus ligų gydytoju-internistu, reikėjo ilgai budėti – pradėdavo, pavyzdžiui, šeštadienį ir baigdavo tik pirmadienio rytą. Dirbdamas gydytojo asistentu susipažino su savo būsima žmona Sigrid, taip pat medike, ginekologe, gimusia Augsburge. Visada svajojęs turėti savo atskirą kabinetą, 1975 metais Dr. A. Laukaitis susirado sutuoktinės gimtajame mieste  tinkamą vietą išsvajotam kabinetui. Žmona Dr. S. Laukaitis greta, tame pačiame pastato aukšte, įkurtame savo kabinete pradėjo dirbti keletą metų vėliau. Abiems sekėsi puikiai.

„Iš pradžių nepažinojau nieko. Dėl mano pavardės daug kas galvojo, kad esu graikas. Po 2-3 metų turėjau pakankamai pacientų, po 5-erių mano kabinetas buvo vienas didžiausių vidaus ligų kabinetų Augsburge. Pas mane ligoniai buvo tiriami ir rentgenu, ir echoskopu. Viską turėjau išmanyti. Į ligonines stengėmės guldyti kuo rečiau, kuo daugiau gydyti ambulatoriškai. Pirmieji 20 metų buvo labai geri, nes galėjome patys ir diagnozuoti, ir gydyti. Per dieną dirbau apie 10 valandų, dar ligonius namuose lankydavau. Darbo tikrai užteko, – pasakojo Dr. A. Laukaitis. – Sigrid buvo trečia ar ketvirta moteris ginekologė Augsburge. Jai irgi labai sekėsi.“

Per tuos darbus Dr. A. Laukaitis atitolo nuo kitų lietuvių, bet į Hiutenfeldą kartais nuvažiuodavo.  Gydytojas gimtinę garsino dirbdamas tiesioginį savo darbą: „Ką aš nuveikiau dėl lietuvybės, nėra matoma. Žmonės klausė, ar aš graikas. Ne, lietuvis. Kur ta Lietuva? Aiškinau, pasakojau apie Lietuvą, kas su ja atsitiko, apie persekiojimus, trėmimus į Sibirą. Tas darbas, manau, daug svaresnis nei buvimas viešumoje. Turėjau daug pacientų.“

Po Antrojo pasaulinio karo Augsburgas tapo svarbiu lietuvių kultūros centru Vokietijoje. Čia gyveno daug inteligentų, veikė lietuviška gimnazija.

Dr. A.Laukaitis prisiminė: „Kai buvau Augsburge, Miunchenas labai kėlė nosį, nes sostinė. Atvažiavęs į Augsburgą pamačiau… lietuvišką ąžuolinį kryžių. Ant jo buvo parašyta, kad lietuviai toli nuo Tėvynės dėkingi Augsburgui, kad priėmė. Man tai pasirodė labai gražu. Lietuviai, nors vokiečiai kalti dėl jų negandų, buvo tokie kilniaširdžiai ir sugebėjo padėkoti.“

Lietuviškas kryžius Augsburge. Romualdo Liachavičiaus nuotrauka

Vieno medikų kongreso metu Dr. A. Laukaitis papasakojo vokiečiui Dr. Borchers apie tą lietuvišką kryžių. Jis buvo labai sužavėtas ir pasiūlė laiko apniokotą lietuvių kilniaširdiškumo paminklą restauruoti. Vokietis, savo ruožtu, idėja pasidalijo su Augsburgo tarybos nariu Gandenheimer. Visi trys vyrai sutarė atnaujinti senąjį kryžių. Dr. A. Laukaitis kreipėsi į lietuvius išeivius Vokietijoje, JAV, Kanadoje, prašydamas finansiškai paremti, siuntinėjo kryžiaus nuotraukas. Jo bendraminčiai vokiečiai pasirūpino, kad Augsburgo ugniagesiai nemokamai pastatytų atnaujintą kryžių. 1984 metais kryžių naujai pašventino vyskupas Antanas Deksnys, gyvenęs  Bad Voerishofene (Bavarija).

Dr. A. Laukaičio tėvas mirė 1979 metais, motina –1991-aisiais, palaidoti Augsburge. Žmona vokietė, gabi kalboms, truputį pramoko lietuviškai, su uošviais pasišnekėdavo. Bet sūnaus Audrio lietuviškai neišmokė. Tiesa, kai jis buvo mažas, lietuvių kalbą tėvas ir sūnus vartojo slaptiems pokalbiams. Pavyzdžiui, sėdi kur restorane, tėvas ir sako Audriui: „Nuimk rankas nuo stalo!“ Aplinkiniai nesuprasdavo.  Bet Dr. Arūnas Laukaitis daug dirbo, grįždavo namo vėlai vakare, nebuvo laiko rimtai lietuvių kalbos sūnų mokyti. Dabar Audris yra advokatas, turi dukrą.

Visas gyvenimas prabėgo Vokietijoje. Tačiau Dr. A. Laukaitis labai norėjo pamatyti Lietuvą. 1996 metais susitarė su broliu ir seserimis nuvažiuoti į tėvų gimtinę. Lietuvoje viešėjo dvi savaites. Aplankė gimines. Tėvai buvo siunčiami dirbti iš vienos mokyklos į kitą, tad visi keturi vaikai gimė vis kitame mieste. Tąkart pabuvojo ir visų jų gimtinėse, prie Baltijos jūros. Labai patiko Lietuva. Padedami giminių sugebėjo surasti kaimą, kuriame Laukaičių nuo seno gyventa. Tai Giniūnai Prienų rajone.

„Visi Laukaičiai iš kartos į kartą buvo ūkininkai. Mano senelis turėjo apie 90 hektarų žemės. Jis mirė gana jaunas, ūkį perėmė teta. Kai mirė jos vyras, moteris ūkį pardavė. Kai suradom tą ūkį, jį pirkę žmonės net parodė pirkimo-pardavimo sutartį, pasiūlė nupirkti už 10 tūkstančių dolerių. Svarstėm su broliu. Tai nedideli pinigai, bet Juozas gyveno Amerikoje, aš – Vokietijoje, kas rūpinsis tuo ūkiu… Man įstrigo kita. Pasirodo, lietuviai savo vaikus laidodavo ir savo sodybose. Nebuvau girdėjęs. Toje buvusioje Laukaičių sodyboje palaidoti trys maži vaikai. Jų atminimui pasodino klevą. Jis užaugo pasidalijęs ir tris storus kamienus. Senelis ar prosenelis pakabino viename iš jų Rūpintojėlį. Mačiau jį. Pasakojo, žmonės praeidami meldėsi, prisimindami tuos vaikus. Gražus pasakojimas. Sujaudino“, – pasakojo Dr. A. Laukaitis.

Sūnus Audris nebuvo nė karto Lietuvoje. Daug visur keliavo, bet tėvų gimtinėje – dar ne. Pats gydytojas džiaugiasi galėdamas pasikalbėti lietuviškai, bet progų būna nedaug. Graži lietuvių kalba. Anksčiau kalbėdavosi su broliu Juozu, seserimi Danguole. Dabar šie mirę. Liko tik Rūta, bet su ja Arūnas visada kabėdavosi maišyta kalba, ne lietuviškai. Turi draugų Miunchene, susitinka, pasikalba lietuviškai. Augsburge bendrauja su čia reziduojančiu liuteronų kunigu Romualdu Liachavičiumi.  

Dr. A. Laukaitis mokėsi daug kalbų – gimnazijoje, universitete, šiaip gyvenime: žinoma, lietuvių, vokiečių, taip pat anglų, lotynų, rusų,senąją graikų, italų, portugalų. Bet kai kurias jau primiršo. Kaip sakoma: „Naudok arba pamesk!“ Laukaičių šeimą vis traukė į pietus. Apie 1996-uosius pasistatė namą Portugalijoje. Labai gaila, bet apsilankyti Lietuvoje daugiau nebeteko.
                     
              

       Angelė Digaitytė  

Dr. Arūno Laukaičio asmeninio archyvo nuotraukos.

2020-06-10         

Facebook komentarai