Virginija Kučinskaitė
Sigita Laubengaier – apie kūrybą be paslapčių
„Niekaip kitaip nepasitikrinu savo gyvenimo, kaip tik piešdama“, – sako išskirtiniu kūrybiniu braižu pasižyminti menininkė, vertėja Sigita Laubengaier. Jau 25-erius metus gyvenanti Vokietijoje ir puikiai pažįstama lietuvių bendruomenei kūrėja prieš šį interviu Štutgarte kaip tik rengėsi pristatyti dar vieną savo parodą, pavadintą „Autobiografinės fikcijos“. Šiuo žodžių junginiu ji galėtų apibūdinti apskritai visus savo darbus, nes visa, kas įamžinama juose, yra nuorodos į asmeniškai išgyventą realybę, tik įgavusią savitą, ne visai žemišką pavidalą.
Pranašiška meno kalba
„Mano mene atsispindi visa, ką matau, girdžiu, nors specialiai to daryti nesistengiu. Piešiu tarsi ne aš – leidžiu kalbėti savo vidui. Paprastai tiesiog nueiti ir dirbti negaliu. Turiu panirti į savotišką būseną. Tai net ne įkvėpimas – tarsi pojūtis, vidinė būsena: einu, va dabar bus… Tuomet viskas susiklosto greitai ir paprastai. Kai šios jausenos nėra, nieko ir neišeis“, – savo kūrybos procesu nuoširdžiai dalijasi menininkė.
Žmonių ir angelų siluetai, augalai, gyvūnai ir kiti Sigitos darbuose atpažįstami personažai, pasak jos, ne tiek svarbūs, kiek iškalbinga situacija, kurią jie įkūnija. O tai, ką sukūrusi, kūrėja sako įžvelgianti ne iš karto. Tik praėjus kuriam laikui atrandanti, kad nupiešė konkretų gyvenimo įvykį: ar tai būtų teismo, kuriame dirba, procesas, susitikimas su konkrečiu žmogumi, ar netgi sapnas, kurį ji pamatys ateityje, nors šis jau įamžintas piešiniuose.
„Visgi į savo meną žiūriu kaip į pranašišką. Dažnai detales atpažįstu net ne iš karto, su kuo nors pasikalbėjusi. Štai prieš atsirandant koronavirusui nutapiau paveikslą, kuriame matyti daug tarpusavy tarsi laidais susietų žmonių, o per vidurį gyvūnas. Vėliau vienas bičiulis pakomentavo: „Juk tai korona!“ Pamenu kurdama vieną paveikslą (daviau jam pavadinimą „Adrenalinas“) iš anksto įvardijau, kad gyvenime teks išgyventi kažką sunkaus. Iš tiesų netrukus prasidėjo alinantis, sudėtingas periodas, susijęs su tiesioginiu darbu. Čia gaunu didelį kiekį adrenalino, nes darbas teisme įtemptas. Baudžiamąsias bylas į lietuvių kalbą versti raštu ar sinchroniškai versti teismo procesą kaltinamiesiems nėra lengva, nors ir įdomu“, – pasakoja Sigita ir prisipažįsta, kad kartais pati nesuvokianti, iš kur randasi energijos ir potencialo bei laiko kurti.
Pajuntant savo šaknis…
Sąmoningai nesistengianti atkartoti realybės menininkė sako niekuomet neakcentuojanti formos – galinti kurti iš visko, kas pasitaiko po ranka. Viskas, kad ir nelogiški dalykai, pasitarnauja tuo metu ateinančiai saviraiškai. Ir ši išties savita. Įvairias technikas įvaldžiusios Sigitos mene subtiliai dera skirtingos medžiagos, o dirbti jai esą maloniausia su medžiu, nors dažnai menininkė jam norinti suteikti neįprastą pavidalą ir spalvą.
„Turbūt natūralu, kad mes, lietuviai, mylime medį: su medžiu dirbo mano tėvas, senelis pasistatė namus. Pati vaikystėje daug laiko praleidau kaime ir medis man labai artimas: pradėjusi dirbti tarsi pajuntu gailestį, kad tai kažkas gyva. Iš pradžių medį apipjaustau motoriniu pjūklu, vėliau apdirbu mažesniais įrankiais, šlifuokliais. Nors tai fizinis darbas, bet kartu ir savotiška meditacija. Kartą Šveicarijoje, Bazelyje, savaitę dalyvavau skulptorių projekte, kuriame savo performansą taip ir pavadinau: „Meditacija su elektriniu gręžtuvu“, – dalijasi Sigita. – Kartais kaip menininkas išplauki į kitas erdves, tad taip norisi įsižeminti, pajusti savo šaknis… Būtent tai padaryti padeda darbas su medžiu.“
Kūryba, kviečianti įsiklausyti
Apibūdindama savo ir žiūrovo santykį Sigita sako užimanti labiau stebėtojos poziciją: ji neįrėmina, pateikdama konkretaus kūrinio idėją, bet mėgsta palikti erdvės aplinkinių kūrybinei interpretacijai. Todėl net kurdama savo darbų pavadinimus ji praleidžia nemažai laiko, nes ieško labiau apibendrintų, o ne konkrečių pavadinimų.
Sigita pripažįsta, kad jos kūryba, nors ir spalvinga, žiūrovui nėra patogi. Ji kviečia mąstyti, diskutuoti, leistis į vidinę kelionę.
„Paprastai vieną savo parodos dieną praleidžiu galerijoje ir tiesiog stebiu žiūrovus. Kai kurie net nežino, kad darbai mano. Taip jau yra, kad kalbėdamiesi su tavimi žmonės nėra visiškai atviri, bet įdomu stebėti jų kūno kalbą, kuomet jie tiesiog stebi darbus, komentuoja, nežinodami, kas esu. Man malonu, kai žmogus sustoja ir labai rimtai įsiklauso, kas atliepia jo vidinį pasaulį. Labiausiai patinka tie, kurie nebijo išsakyti kritiką, atvirai pasako, ką galvoja. Ir nebūtinai jie turi nusimanyti apie meną, būti profesionalūs vertintojai. Kartą galerijai vadovaujantis profesorius pasakė: „Net pačiam keista: tavo parodoje pasineri į kitą erdvę. Atėjęs negali vien mėgautis – turi dirbti.“ O yra ir atvirai pasakę: „kas ten tavo galvoj dedas…“ Bet, mano nuomone, jei kurti, tai kurti, kas iš tiesų yra tavyje – ne tiek galvoje, kiek viduje apskritai“, – atvirai dalijasi Sigita.
Nuo nuojautos iki atsivertimo
Savi paveikslai iškalbingai menininkei – tarsi dienoraštis, kuriuos peržvelgusi ji mato, kas vyko konkrečiu gyvenimo periodu, kada ji priartėjo prie savo esmės.
„Visą laiką jaučiau, kad mano kūryba ateina iš aukščiau, tikėjau, kad esu saugoma, – juk iš sunkių situacijų, rodos, pats nė negalėtum išeiti. Tik nemokėjau įsivardyti, kas tai. Pernai (2019 m.) Štutgarte vyko Atsinaujinimo dienos. Pamenu iš Lietuvos atvykusių tikinčiųjų žodžius, jog kartais Dievas atsiunčia evangelistus kad ir dėl vieno žmogaus atsivertimo. Ir jie mane padrąsino, suteikė užtikrintumo. Jaučiau, kaip būtent šiame renginyje priartėjau prie Viešpaties. Prieš tai niekad nežinojau, kaip prie Jo prieiti, galvodavau, kad galbūt neturiu teisės su Juo betarpiškai bendrauti, nesuprantu Sakramentų, neišmanau bažnytinių kanonų… Ir štai po daugelio metų staiga atėjo suvokimas: žinoma, galiu. Turiu teisę su Juo bendrauti taip, kaip man patinka. Nesvarbu, kokia forma. Atėjo laisvė, – atvirai prisipažįsta Sigita. – Manau, kad dar ir sveikatos problemų paūmėjimas, labai sunkūs treji metai man buvo duoti dėl to, kad priartėčiau prie Dievo ir kad šiandien savo patirtimi galėčiau pasidalyti su kitu, galbūt išgyvenančiu tuos pačius dalykus. Taigi po atsinaujinimo dienos savo paveiksluose šalia žmogaus įžvelgiu ir Šv. Dvasią. Man rodoma, kad esu apsaugota, esu ne viena – manyje gyvena Šventoji Dvasia. Dabar jaučiuosi saugi, nes visada esu Viešpačiu ir gaunu jo ženklus. Mano nuojauta virto gyvu, laisvu tikėjimu.“
Dievo meilė, dovanojanti laisvę
Sigita nuoširdžiai džiaugiasi, kad savo kūryboje aiškiai jaučianti Dievo ranką ir vedimą ir kad niekuomet neišgyvenusi tokios laisvės, kaip šiandien.
„Kas man yra Dievas? Tai visas mano gyvenimas. Jis – mano laisvė. Seniau turėdavau daug baimių, o dabar jų nėra, galiu gyventi nebijodama, nes Jis visuomet šalia manęs. Bandau pažinti Jį skaitydama Bibliją, reikėjo šiek tiek pasimokyti, kaip tai daryti. Mėgstu Evangelijas, Patarlių knygą, – sako Sigita. – Dievas yra meilė. Meilė užima didelę dalį mano gyvenimo – be jos nieko nedarau. Kartais tarsi nepatinka žmogus, bet pradedi bendrauti ir jauti, kaip atsiranda mano meilė jam, jis darosi įdomus… Negaliu, sakyti, kad visus myliu, bet neturiu neapykantos, neužpykstu, net jei įžeidžia. Meilė – sudėtinis gyvenimo dalykas. Jei jos nėra, nėra ir prasmės, kaip ir be Dievo.“
Atvirumo žaidimas
Gyvendama su Dievo duota dovana Sigita sako nesilaikanti kokio nors vieno gyvenimo moto, o kurianti pirmiausiai sau. Jei jos kūryba patinka ir kitiems – dar geriau. Jos darbų pilni namai – tarsi nuolatinėje parodoje paveikslais apkabinėtos visos sienos. Šitaip jie geriau matosi ir galbūt juos atras būsimas šeimininkas, nes menininkės namai svetingi ir lankomi. Ji atvira kiekvienam, norinčiam prisiliesti prie ypatingų formų ir spalvų pasaulio.
„Seniau, apie 2000-uosius, prieš rengdama pirmąsias savo parodas labai jaudindavausi, buvo nedrąsu atverti ir parodyti savo vidų. O šiandien to jaudulio nebėra. Dabar tik džiaugiuosi, įdomu atiduoti, negalvojant, ką ir kaip reikės pasakyti. Aš nebijau, nes man nėra ko slėpti. Žmonės įprato matyti mano atvirumą. Nebandau patikti, esu nuoširdi ir atnešu tai, ką jaučiu, kas kyla iš mano vidaus. Nustoti negaliu, nes kada pasiduodi šiam žaidimui, jis tave įtraukia – tiesiog imi ir darai. Visuomet sakau, kad jokio mano nuopelno čia nėra. Menininkams tiesiog daugiau duota…“
Tikrasis tapatumas
Kalbantis su Sigita, nelieka pamirštas ir dar vienas svarbus klausimas. Paklausta, kiek jai svarbus tautinis identitetas, ji atsako, jog visuomet jaučianti nostalgiją ir meilę savo šaliai.
„Kai kas nors paklausia, būtinai pasakau, kad esu iš Lietuvos. Didžiuojuosi lietuviais ir jų nuveiktais darbais. Niekad taip nesididžiuoju Vokietija. Savo gimtinę norisi pabrėžti, ką nors gero dėl jos nuveikti. Prieš daug metų palikau ją dėl savo tuomet dar mažo sūnaus, nes buvo sunkūs laikai ir bijojau, kad jis nepatektų į netinkamą aplinką. Dėl to nesigailiu, o kartais net pagalvoju kada nors sugrįžti ar gyventi tarp dviejų šalių. Ten daug iškilių žmonių, su kuriais persipina ir mano keliai. Graži mūsų Lietuva su tomis karvėmis, beržais… Jos ir kvapas kitoks. Kartu ji tarsi senstanti motina, tokia nuvarginta… norisi ją palaikyti, – sako Sigita. – Žinau, kad su šia nostalgija ją myliu labiau, nei mylėčiau ten gyvendama. Parvažiavusi prisipildau to ypatingo jausmo ir grįžusi namo su juo dar ilgai gyvenu.“
