Ekumeninė lietuvių krikščionių platforma (Seelsorge für Litauische Christen)

2024 kovo 28 d.

Gebetshaus misionierė Neringa Ulevičienė: „Meldžiuosi, kad žmonės atrastų Dievo galią“

2020-10-31 11:30:00
Dalinkis:

Kviečiame susipažinti su Augsburge gyvenančia kauniete Neringa Ulevičiene (48). Neringa dirba Maldos namuose (Gebetshaus Augsburg), kur pagrindinė jos užduotis yra melstis. Skamba neįtikėtinai? Tikrai taip. Interviu apie neįtikėtiną istoriją su neeiline asmenybe.

Papasakok, kada ir kaip atvykai gyventi į Vokietiją?

Atvykau 2015 metų spalio 16-ą, vėlų, šlapią ir niūrų penktadienio vakarą. Buvau nuliūdus, vieniša ir net nežinojau, ko čia važiuoju. Pirma mintis buvo: „Važiuoju ieškoti laimės ar pinigų, o gal abiejų…“   Tuo metu per kelerius metus iš rankų išslydo mano trečias mylimas darbas ir buvau tikrai sutrikusi, klausdama savęs ir Dievo, kas su manimi negerai. Buvau prieš savaitę grįžusi iš Jokūbo kelio Ispanijoje, kuriame praleidau 1,5 mėnesio keliaudama su tais pačiais klausimais maždaug 1000 km nuo Lurdo iki Santiago de Compastela, apaštalo Jokūbo kapo. Buvau labai išsiilgus Lietuvos ir ta savaitė buvo per trumpa emociškai pasiruošti emigracijai. Išvažiavau vedama vilties ir tuo pačiu skęsdama neviltyje. 

Kas paskatino rinktis Augsburgą?

Sąmoningai taikiau arčiau prie Augsburgo, kad galėčiau aplankyti man jau iš anksčiau žinomus Gebetshaus Maldos namus. Tiksliau, gal dėl jų egzistavimo ryžausi pabandyti emigruoti, kad pasižiūrėčiau, kaip jie ten taip gerai veikia. Gebetshaus įkūrėją Johannes Hartl 2009 metais buvau sutikusi Varšuvoje. Pamenu, nuo pat pirmos minutės buvau sužavėta idėjos šlovinti Dievą dieną naktį. Esu tikra, kad mano nedarbas buvo vienintelė galimybė mane išvilioti iš gimtinės. Turėjau miglotą pasiūlymą netoli Augsburgo namuose prižiūrėti vieną jauną moterį, kuriai buvo atlikta sudėtinga galvos operacija. Kai atvažiavau, ji dar gal pusmetį liko ligoninėje ir reabilitacijoje, tad mano situacija dar labiau komplikavosi. Neturėjau draugų, visai nemokėjau kalbos, neturėjau santaupų ir buvau labai vieniša. Prireikė gerų poros metų, kol pamačiau, kad esu čia ne atsitiktinai. Tuos metus daug ir sunkiai dirbau, kad išgyvenčiau. 

Prieš metus tapai Gebetshaus misioniere ir pagrindinė tavo užduotis – melstis. Tai skamba šiek tiek nežemiškai, gal net ekstremaliai… Kaip pasirinkai tokį darbą?

Ekstremalu yra ir, pavyzdžiui, 15 valandų per parą dirbti ar ištisus metus neturėti atostogų, bet verslininkai tai daro ir mažai kas kelia klausimą, ar tai yra gyvenimas, kuris įkvėptų kitus. O svarbiausia, ar savo gyvenimo pabaigoje tas žmogus džiaugiasi tokiais savo pasirinkimais. 

Mano nuomone, žmogus, gyvendamas su Dievu, gyvena Jo vedamas, Jo įkvepiamas, taigi, žmonių vadinami atsitiktinumai yra Dievo plano dalis. Kai dabar pažvelgiu atgal, kuo toliau, tuo labiau matau Dievo braižą mano likime. Viena iš tų detalių buvo susižavėjimas levitų tarnyste. Kažkada išgirdau, kad žydų tautoje yra žmonės, kurių „darbas“ (labiau tam tiktų žodis „pašaukimas“ ar „tarnystė“) yra melstis. Tik tiek. Ir kiti tautos nariai juos mielai išlaiko. Man buvo toks VAU. Galvojau sau: „Kokia protinga tauta, kuri išlaiko tokius asmenis…“ Pasvajojau, kaip atrodytų Lietuva, jei būtų tokių žmonių ir pas mus, o svarbiausia, kad mes, kaip tauta, juos išlaikytume – ne bambėdami, bet su dėkingumu. 

Į Gebetshaus mane atvedė Dievas. Atvažiavau kaip pro rakto skylutę pasižiūrėti, kaip jie čia taip gerai gyvena. Pati būdama krikščione, dažnai susidurdavau su krikščionių nusivylimu ar apatija, o čia mačiau kažkokią regimą perspektyvą, augimą, vienybę, kokybę. Dievas mane čia atvedė ir laikui atėjus Jis atvėrė visas duris. Aš pati niekada net didžiausiose savo svajonėse nemačiau savęs šių namų dalimi. Lankytoja, bičiule, gerbėja – taip, bet misoniere… tikrai ne!!!

Viena vertus, Gebetshaus primena vienuolyną, nes jame nuolat meldžiamasi; kita vertus, tai kažkas visiškai kitokio, neįprasto, modernaus… Kokia yra Gebesthaus paskirtis? 

Šių namų misija – sukurti erdvę įvairių konfesijų krikščionims (protestantams, laisviesiems kirkščionimis, ortodoksams, katalikams) be perstojo garbinti Dievą. Tai jau porą tūkstančių metų daro vienuolynai. Mes remiamės sena katalikiškų vienuolynų regula „ora et labora“, kas reiškia „melstis ir dirbti“. Nieko nauja. Nauja yra tik forma, kuri būtų patraukli šiuolaikiniams žmonėms. Tam padeda šiuolaikinės giesmės ir muzika. Augsburgo Maldos namuose yra vienas didelis kambarys, kuriame jau devintus metus be pertraukos yra meldžiamasi skambant muzikai. Vienus žmones keičia kiti, kad tai vyktų be pertraukos 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę, kaip, pavyzdžiui, veikia McDonald‘as. Šis kambarys yra visų namų variklis, esminė dalis, nuo kurios viskas prasideda. 

Kaip atsirado Gebetshaus?

Įdomu tai, kad idėja burtis nenutrūkstamai maldai netikėtai pasklido įvairiose pasaulio vietose, 1998–2000 m. pažadindama skirtingus žmones kurti tokius namus. Žmonės neturėjo tarpusavyje jokio ryšio. Vieni tokie namai IHOP (International Hause of Prayer) yra įkurti Kanzase, Amerikoje, ir pernai šventė savo dvidešimtmetį. Būtent ten apsilankęs Gebethaus įkūrėjas Jahannes Hartl su žmona Jutta, berods, 2005 metais užsidegė idėja kurti kažką panašaus Vokietijoje. O viskas prasidėjo mažam Johannes nuomojamo buto kambarėlyje dar tada, kai jis vienas įsipareigojo kasdien kelias valandas melstis.

Papasakok daugiau, kaip atrodo tavo kasdienė tarnystė? 

Mano tarnystė prasideda 1 valandą nakties, tokiu laiku aš keliuosi. Tada nuo 2 iki 6 val. meldžiuosi Gebetshaus esančiame maldos kambaryje. Po to važiuoju namo miegoti ir miegu maždaug iki 11, kartais iki 12 val. dienos. Nuo 14 ar 15 valandos pradedu dirbti Gebetshaus kavinėje, paprastai 2–3 val. Dar yra visokių susitikimų, pasitarimų, bendrų maldų su visa komanda, rašau laiškus partneriams, skaitau knygas. Tada maždaug 19–20 val. grįžtu namo ir vėliausiai 21–22 val. stengiuosi eiti miegoti, kad 1 valandą atsikėlusi būčiau žvali. Dirbu naktinėje pamainoje, todėl su komanda turime kiekvieną savaitę nustatytas dvi naktis ir dvi dienas laisvas. Visi kiti misionieriai teturi vieną laisvą dieną per savaitę.

Labai žemiškas klausimas – o kas tau ir kitiems misionieriams moka atlyginimą? 

Šiuo metu mūsų Maldos namuose yra 48 etatiniai darbuotojai, kurie vadinami misionieriais. Visi mes neturime jokio kito darbo išskyrus šį. Mūsų atlyginimas priklauso nuo partnerių skiriamų aukų. Kiekvienas misionierius kuria savo partnerių ratą, tai yra kviečia žmones prisidėti prie šio Dievo plano tapdamas partneriu ir finansiškai įsipareigodamas. Partnerystė nereiškia: „Imk, vargšele Neringa, tuos mano sunkiai uždirbtus 50 eurų kas mėnesį, kad turėtum ką valgyt“… Partnerystė – tai lygiavertės sąlygos: mano pašaukimas yra melstis, o mano partnerių pašaukimas yra mane remti savo kas mėnesį įsipareigota auka. Įsipareigojimas yra visiškai laisvanoriškas, galima bet kada tai nutraukti. Žinoma, vieno partnerio neužtenka, nes iš visos gautos sumos mano atlyginimą sudaro maždaug 60 %, kadangi mes, kaip ir visi dirbantieji, mokame visus Vokietijoje privalomus mokesčius. Bet, mano nuostabai, tai veikia!!! Pasakysiu dar daugiau: iš visų mano partnerių maždaug 80 % patys manęs paklausė, ar gali jais tapti… Man tai yra nuostabus Dievo ženklas, kad be Jo įsikišimo tai būtų tiesiog neįmanoma. 

Esi minėjusi, kad vienas iš dalykų, už ką meldiesi, yra Lietuva ir jos dvasinis atgimimas. Kaip malda gali išspręsti realias Lietuvos, lietuvių problemas?

Galima būtų šiek tiek patikslinti, kad malda pirmiausia nėra vien tik problemų sprendimas. Malda yra santykis su Asmeniu, santykis su Dievu, kuris yra vienas, bet kartu ir trejybinis. Mano laikas, kai kartą per savaitę valandą meldžiuosi ir į Viešpaties akivaizdą atnešu Lietuvą, pirmiausia yra dėkojimas. Dėkojimas už tai, ką mes, kaip tauta, turime gero. Taip pat tai yra prašymas, kad Viešpats atvertų mūsų širdies akis (kaip rašoma Ef 1, 17–19) pamatyti, kiek mes Jame galime daugiau. Kalbant apie mūsų silpnybes, tai užtenka žvilgtelt į medijas: alkoholizmas, smurtas, patyčios…. Visa tai man rodo mumyse, kaip tautoje, užgesintą viltį. Esu tikra, kad ekonominis gerbūvis šios bėdos neišpręs, bet gal net priešingai – ją pagilintų. Daugelis emigrantų, net ir ilgėdamiesi gimtinės, lieka čia, Vokietijoje, nes, kaip kai kurie įvardina, čia daugiau laisvės, pagarbos asmeniui, galimybių. Aš neidealizuoju vokiečių tautos, ji kaip ir visos tautos turi savų stiprybių ir silpnybių. Aš meldžiuosi, kad žmonės atrastų Dievo galią. 

Ką reiškia „kad žmonės atrastų Dievo galią“?

Dievas iš savo pusės atidavė viską, kaip sako Šventas Raštas, net savo vienintelio Sūnaus nepagailėjo, daugiau duoti Jis nebegali. Problema yra ta, kad mes netikim tuo. Mes dažnai gyvenam kaip Dievo samdiniai, vergai, o kartais net kaip Dievo priešai. O Jis mums sako: „Vaikeli, viskas, kas mano, yra tavo.“ Jei aš suvokiu ir priimu save kaip Karaliaus dukrą, kaip Dievo paveldėtoją, tai tuomet galiu gauti tai, ko man reikia, tai, kas daro mane laimingą, iš tiesų laimingą. Tada keičiasi mano, kaip asmens, gyvenimo perspektyva, keičiasi mano gyvenimo kokybė. Man nereikia pačiai daužyti sienos kakta, Tėtis (čia aš kalbu apie Dievą Tėvą) man atidaro duris, Jis manim pasirūpina. Kai aš Dieve suvokiu ir priimu Dievo man duotą galią ir autoritetą, tada iš tokios perspektyvos galiu įsakyti dalykams grįžti į pirminę Dievo sugalvotą tvarką, į Jo dievišką harmoniją. Dievas žmogui davė galią valdyti pasaulį, Jis šios galios neatšauks, net jei Jam tai daug kainuoja. Jis laukia, kol žmogus pats grįš ten, kur buvo prieš pasauliui susiduriant su nuodėme ir nuodėmės pasekmėmis. Dievas nuolat mato žmoguje savo vaiką, kuriam reikia pagalbos, bet tuo pačiu gerbia žmogaus laisvę. Keliauti į Dangų galima tik savo noru, per prievartą, manipuliaciją ar neapsižiūrėjimą ten nepateks nei vienas. 

Savo gyvenimo būdu ir pasirinkimais esi „balta varna“. Ar nesinori kartais paprasto ir užtikrinto gyvenimo?  

Jaučiuos kaip žuvis vandeny. ☺ Viešpats mane prakalbino dar mažą mergaitę, nuo tada buvo visokių etapų. Vienas dalykas visada liko manyje stabilus – tai žinojimas, kad Dievas tikrai yra ir kad Jis tikrai geras. Pagaliau jaučiu, kad „įsėdau į savo roges“ ir kad darau tai, ką moku geriausiai, tai, dėl ko visada degė mano širdis. Su Dievu nėra nuobodu, Jis nuolat mane stebina ir žavi. Nežinau, kiek ilgai būsiu čia, Augsburge, ir tai visiškai nesvarbu. Būdama Jėzaus mokine, galiu ir vėl dirbti valytoja ar vadovauti firmai, mano vertė ir tapatybė nuo to nesikeičia. Mano gyvenimas yra saugus ir užtikrintas tiek, kiek aš pasitikiu Dievu. O pasakoti apie Dievo veikimą mano pačios gyvenimo istorijoje yra didžiausia mano aistra. 

Jeigu mūsų skaitytojai norėtų tave susirasti, pasikalbėti ar paremti, kaip jie galėtų su tavimi susisiekti?

Mane ar bet kurį kitą Gebetshaus Augsburg misionierių galima rasti čia, Augsburge, Maldos namuose. Internetiniame puslapyje (www.gebetshaus.org) yra mūsų visų nuotraukos ir kontaktai. Taigi, yra galimybė parašyti mums el. laišką, susitarti dėl susitikimo. Jei atvyksite į Gebetshaus, mielai viską aprodysiu ir papasakosiu daugiau. Esate laukiami!

Dėkojame Neringai už išsamų ir įdomų interviu. Jegu norite išgirsti jos tikėjimo istoriją, ją galite rasti čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-03-neringa-uleviciene-nuo-new-age-ideologijos-iki-troskimo-priklausyti-vien-kristui/121416

Interviu paruošė Akvilė Weinert

Facebook komentarai