Rūta Haukė į Vokietiją vyko norėdama patirti nuotykių ir pagilinti kalbos žinias, tačiau čia ji sutiko savo širdies draugą, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų ir liko šioje šalyje visam laikui, nors to niekada neplanavo. Paklausta, ar įsiliejo į vietinės lietuvių bendruomenės veiklas, Rūta sako, kad iki šių metų niekur nedalyvavo – jos šeima ir jos darbai buvo jos bendruomenė. Prie Augsburgo ir Miuncheno bendruomenės prisijungė šiemet, kai pandemija aktyvų bendravimą privertė persikelti į virtualią erdvę. Moteris labai džiaugiasi čia sutikusi daug įdomių ir puikių vietinių lietuvių.
Augsburgas priminė gimtąjį Kauną
Rūta Haukė gimė ir užaugo Lietuvoje. Vokietijoje gyvena nuo 1994 metų, nors pati juokauja, kad nuo to laiko, kai čia įsikūrė, praėjo amžinybė. Kodėl ji čia? ,,Tiesiog norėjosi ištrūkti į pasaulį, patirti nuotykių, pakeliauti, geriau išmokti kalbą, todėl nusprendžiau dalyvauti Au Pair programoje ir pagyventi vokiečių šeimoje viename iš seniausių ir gražiausių Vokietijos miestų Augsburge. Šio miesto senamiestis, pėsčiųjų alėja, jaukumas man priminė gimtąjį Kauną. Pažįstami maltiečiai vokiečiai iš šiaurės Vokietijos labai linksmai sureagavo, kai sužinojo, kad aš noriu pagilinti vokiečių kalbos žinias Bavarijos Švabijoje… Dabar suprantu kodėl… Čia labai stipri tarmė, kurios nesupranta net vokiškai gerai kalbantys žmonės“, – pasakoja pašnekovė.
Bitės suteikė naujų spalvų šeimos santykiams
Mintis laikyti bičių gimė važiuojant po atostogų iš Lietuvos. ,,Visada važiuojant po atostogų link Vokietijos matydavau tas nepaprastai paprastas medines trobeles ir spalvotus žaismingus avilius. Matyti paliekant Lietuvą vaizdai dar ilgai nepaleisdavo manęs, asocijavosi su Tėvyne, ilgesiu, paliekant šeimą, namus, mylimą kraštą. Po truputį išsikristalizavo noras turėti bičių ir taip materializuoti Tėvynę Vokietijoje. Įtakos turėjo ir smaližės širdis, neslėpsiu, mėgstu medų, tai kodėl gi neturėti savo bičių medaus… Neapsakomai fantastiškas jausmas turėti savo bičių medaus. O ir vyras buvo sužavėtas ta idėja, suradome bendrą hobį. Abudu esame labai užsiėmę savo darbais, o čia kartu esame pas bites, tai praturtino mūsų bendrą laisvalaikį ir netgi suteikė naujų, nepaprastai gražių spalvų mūsų santykiams“, – džiaugiasi Rūta.
Visa šeima įsijungė į bitininkystės verslą. Kiekvienas savaip… Rūta dažnai dėl idėjų gausos nebegali net ramiai miegoti. Ji labai mėgsta dirbti su bičių vašku, kai nuostabus bičių vaško kvapas jį betirpinant pasklinda namuose, jai tai tarsi aromaterapija, meditacija. Vyras domisi ir turi nemažai žinių apie medaus subrandinimą ir Vokietijoje taip mėgstamos kreminės konsistencijos suteikimą. Sūnus padeda tėvui, kai šiam trūksta laiko, o dukra – rūpinasi veiklos viešinimu.
Meilė bitėms daro medų ypatingu
Iš pradžių buvo tik medus, vėliau atsirado žvakės, kiti bičių produktai. ,,Kai pradedi dirbti su bitėmis, atsiranda nepaprastai stipri priklausomybė… Tiesiog susergi bičių liga. Iš pradžių galvojau, svarbiausia, bitės, o paskui pažiūrėsime, tačiau su laiku supratau, kad vien tik noro ir meilės bitėms nepakanka, todėl surinkau nemažą literatūros apie bičių priežiūrą bibliotekėlę, abu su vyru lankėme nuostabią Švabijos bitininkų mokyklą, ten įgijome nepaprastai svarbių, neįkainojamų žinių, su laiku atsirado ir patirties. Galima sakyti, kad praėjome gyvenimo mokyklą. Iš pradžių patys ištikimiausi ir geriausi klientai buvo draugai ir kolegos, tačiau ratas plečiasi, mus atranda kaimynai, žmonės iš mūsų krašto. Daug kas sako, kad žinojo, koks yra medus ir jį valgė, bet paragavę mūsų medaus lyg iš naujo jį atrado, o kas iki tol nevalgė, tai paragavę mūsų medaus pradėjo jį valgyti. Kartais pati klausiu savęs, kas duoda mūsų medui tokio ypatingumo… Tikriausiai mūsų bitės, mūsų meilė joms ir čionykštė gamta…
Svajoja apie dar du milijonus bičių
Rūta įsitikinusi, kad svečioje šalyje įsitvirtinti reikia laiko, noro čia kurti, įleisti savo šaknis, būti atviram ir gerbti kitą kultūrą, šalį, jos istoriją, kalbą bei išlaikyti savo identitetą, aktyviai dalyvauti šalies gyvenime.
,,Ateityje aš tikiuosi, kad liksime visi sveiki ir laimingi, mylėsime kiekvieną akimirką ir dieną, branginsime savo laiką čia, nuostabioje žemėje, o ne stengsimės ją savo žmogišku grobuoniškumu sunaikinti. Gal laikydami bites, matydami, koks joms svarbus sveikas pasaulis, pati aplinka, stengsimės, kad ir žmonės atsigręžtų į gamtą, suprastų, kad naikindami, teršdami ją, mes sunaikinsime ir save, ir pasaulį. Mums bitės yra tarsi indikatorius, parodantis kaip keičiasi pasaulis. Jei blogai bitėms, tai nebus gera ir žmonėms… Norėčiau, kad mūsų bičių šeima pasipildytų bent pora milijonų bičių…“, – savo svajonėmis dalijasi Rūta.
Irena Dirgėlienė
Tekstą parengė Irena Dirgeliėnė
