Neprisidėti prie bendraminčių būrio gerovės reiškia parazituoti. Mano “dešimtinė”

2020-11-05 08:13:59

Teksto autorė Irena Dirgėlienė – sielovada.de

Dievas yra Kūrėjas ir nesvarbu, kaip jis atrodo

Su buvusiu Vokietijos lietuviu Dariumi Šulcu ‘Reporteriai Vokietijoje”, sukūręs daugiau kaip du šimtus reportažų, kalbamės apie tikėjimo iššūkius,  Dievo buvimo suvokimą, dešimtinės savanoriškai veiklai paremti svarbą ir įtaką jo tikėjimui padariusius žmones.

Su kokiais tikėjimo iššūkiais esate susidūręs?

Vaikystėje vienas kunigas pasmerkė mano išpažintį, per kurią trumpai išdėsčiau, kad nieko blogo nesu padaręs. Tada aš tiesiog nesupratau, kas yra išpažintis, o jis protingai pastebėjo ir pasakė: ,,Smerkiu tokią išpažintį, dėl žmonių akių, artimųjų, ar tėvų čia eiti nereikia.“ Tai atitolino mane nuo bažnyčios ilgesniam laikui, bet ne nuo tikėjimo.  

Vėliau buvo nesėkmingas Biblijos skaitymas. Atsitiktinai atverstame puslapyje buvo rašoma apie karus, po metų perskaičiau apie dešimtinę, tada pagalvojau, kad kažko nesuprantu. Gal geriau kitokias – linksmesnes knygas vertėtų skaityti? Vėliau supratimas keitėsi.

Stipriausias iššūkis, kurį patyriau tikėjime – apsireiškimas. Kai save palyginau su kitais tikinčiaisiais, išgyvenau krizę.  Trumpai tariant, tuo metu tapo silpna, viskas užtemo, tarsi tirštų debesų uždanga ir aiškiai išgirdau vyrišką balsą klausiant: ,,Tai su kuo eisi? Su Manimi, ar su velniu?“ Tarsi ir buvo suteikta laiko pagalvoti, bet atsakymas buvo aiškus. Ištariau: ,,Su Tavimi.“  Visa tirštuma išsisklaidė, aš atsimerkiau. Nuo to laiko viskas buvo aišku. Be abejonės, kasdien lydi iššūkis atskirti velnią, kuris neateina kaukšėdamas batais. Pasitikėjimas, kurį jaučiu, stiprinu, kai lieku vienas, be draugo ir žinau, kad mane saugo, nes pasirinkau teisingai, negaliu išduoti, taip, kaip Jis niekada iki šiol neišdavė.  Svarbu pasitikėti, susikalbėti, suprasti, o kai nesupranti, kodėl klaidžioji po džiungles, išlaukti ir džiaugtis.

Ką supratote/ pajutote piligriminio žygio metu?

Tuo metu, piligriminis žygis turėjo savo intenciją.  Eidami bendravome, meldėmės už Vokietijos lietuvius. Meldėme Dievą santarvės, supratimo, ramybės. Tikiu, kad visi jautėme  bendrystę, buvo  gera pažinti kitus, naujus žmones ir prisiliesti prie savų pažįstamų sielų. Pajutau palaikymą, tą Dieviškąją stiprybę, sklindančią iš kiekvieno. Rodos, jis eina vienas, o su juo visą kelią kartu eina Dievas. Kelias neprailgo, net lietus palijo tik tada, kai sustojome papietauti po stogeliu. Supratau, kad bažnyčia esame kiekvienas, su savo varpine ir Šventąja Dvasia širdyje. Šiandien suprantu, kad Kūrėjas, kurdamas žmogų, įdėjo dalelytę savęs – Šventąją Dvasią. Laimingi tie, kurie skiria dėmesio ne tik kūnui, bet ir sielai. Tai ir yra tas stebuklas, kuris pildo mūsų svajones. Tai lyg Aladino lempa, kurią patrynus – skiriant dėmesio jai, vyksta stebuklai, pildosi norai, svajonės, išgyjama, gyvenama, kalbant apie meilę ir gerus norus. Viskas vyksta priešingai kalbant apie baimes.

Pasipildė ir žinios apie praeities Vokietijos lietuvių šviesuolių veiklą. Dar dabar jaučiu dėkingumą  visiems organizavusiems šį žygį, pagarbą, kiekvienam ėjusiam ir buvusiam kartu.

Kas Jums šiandien yra Dievas? Kaip ir kur Jūs Jį atrandate?

Man Dievas yra Kūrėjas. Nesirūpinu, kaip Jis atrodo. Aš Jį jaučiu ir Jam dėkoju. Toks jausmas, kad Jis mane atrado, varganą, sušalusią avelę ir atranda iki šiol. Jis šalia, kai tiki ir pasitiki. Man atrodo, kad kiekvienas yra tikintis, jei jis – nemiręs. Ir man nėra svarbu, kas kito sutiktojo Dievas. Svarbu, kad jis Jį vienaip, ar kitaip pažintų, susidraugautų ir kartu keliautų. Svarbu, kad jis tikėtų, suprastų, ir  ateičiai žinotų – Kūrėjas dalį savęs – Šventąją Dvasią žmogui įdėjo.

Ką Jums reiškia dešimtinė, skirta savanoriškai veiklai?

Gyvendamas Vokietijoje, kur sąlygos savanoriškai veiklai išpurentos, supratau, kad dešimtinė šiai veiklai labai reikalinga. Duodamas dešimtinę, tu savanoriškai ištiesi pasauliui save, savo indėlį, kad jį pakeistum: šviestum, dainuotum, šoktum, padėtum. Įsivaizduokime pasaulį, kuriame kiekvienas, be prievolės, atlieka kažką gero, kad jį pakeistų į gerąją pusę. Reikia subręsti, kad neklaustum: ,,Ką man duos savanoriška veikla?“, o klaustum: ,,Ką aš galiu duoti? Kaip galiu prisidėti, kad veikla judėtų į priekį, pagal visus pasaulio principus ir šviestų?“ Pinigai – tik instrumentas, dešimtinė tai išraiška. Mes galime susirinkti, pažaisti krepšinį, bet juk reikia įsigyti kamuolį, vėliau sumokėti už salę,  turnyrą, atsilyginti teisėjams. Jei norime augti, turime aukoti ir mestis.

Foto: Žanas Kalvaitis

Kodėl svarbu atiduoti dešimtinę?

Neduoti, savo mėgstamai veiklai, reiškia nemylėti jos. Neprisidėti prie bendraminčių būrio gerovės reiškia parazituoti. Žinoma, išimtis yra atvejai, kai prisidėti laikinai nėra galimybės. Duodantys dešimtinę, supranta jos svarbą ir reikalingumą. Aišku, būrio, bendruomenės darna, sąžiningumas, tonas ir kiti aspektai vaidina savo rolę atiduodant.  

Ar savo kelyje sutikote žmonių, kuriems jaučiate dėkingumą?

Noriu padėkoti  ir palinkėti sėkmės Sielovada.de kolektyvui. Karolis Genutis, man yra žmogus, kuris nebūdamas  šventiku yra šventikas – žemiškas ir pasaulietiškas. Jis yra evangelizuotojas, paprasta, žemiška, žaisminga, draugiška kalba pasidalinęs savo sukauptomis žiniomis bei įžvalgomis apie tikėjimą, Bibliją, parodęs, kas yra tikėjimas – tikinčiajam. Nepamirštu ir kunigo Romualdo. Paprasto ir išmintingo. Parodžiusio, kad  bažnyčia yra ten, kur stovime ir puoselėjame tikėjimą, šloviname Viešpatį, laisvai ir kiekvienas savąjį.