Sielovada Vokietijoje

Ąžuolas, kurio nepalaužė gyvenimo vėtros

2021-09-09 06:30:22
Dalinkis:

Dėl vienokių ar kitokių aplinkybių daugeliui mūsų tautiečių teko ar tenka  patirti emigranto dalią. Atsidūręs svetur, neišvengiamai turi priimti tai, kas svetima. Tačiau labai svarbu turėti tvirtą charakterį ir ryžtą, kad  išlaikytum savastį, kad netaptum didelio mechanizmo mažu sraigteliu, nes, priešingu atveju, svetima sistema gali greit  paguldyti į Prokrusto lovą, o tada teks veidmainiauti, nuolat kažkam paklusti bei atitikti tos visuomenės diktuojamus standartus.  Todėl neatsitiktinai į mūsų projekto ,,Ačiū, kad esi“ akiratį papuolė VLB narys Darius Šulcas. Darius – Reporteriai Vokietijoje, sukūręs daugiau kaip du šimtus reportažų,  jo dėka stebime, kuo Vokietijos lietuviai gyvena, kokie renginiai vyko, vyksta ar vyks. Jis- ta geroji dvasia, kuri sutelkia lietuvius draugėn, padeda nepamiršti gimtosios kalbos, papročių bei savo tradicijų. Jis rodo pavyzdį, kad svarbu būti savimi, nors tai nėra lengva jau vien dėl to, kad kirba jaudulys, jog gali būti nesuprastas, paniekintas, o gal net įskaudintas, kad nesugebėsi pritapti prie daugumos. Jis savo pavyzdžiu rodo, kaip reikia elgtis svetimoje visuomenėje, kuri tave įtraukia į save kaip į voratinklį, kai išlikti savimi, išsaugoti savastį nėra lengva. Atradęs savasties jungtis su tauta, kultūra, žmogus įgyja vertybinį aspektą: visa, kas manyje yra gero, aš gaunu iš gyvenimo per žmones.

 Šiandieną ,,Štutgarto Reporteriai“ Darių nori pristatyti iš kitokios jo gyvenimiškosios pusės. O kokia ji, skaitykite mūsų interviu.

Pokalbį su Dariumi pradėjome  Rennhofo  pilyje, kai garbingi lietuviai  apie 1953 m. sugebėjo nupirkti šį pastatą su parku bei  5 ha. žemės sklypu,  ir kilnių tikslų vedami įkūrė Vasario 16 gimnaziją.

Kadangi prieš šį reportažą su Dariumi dalyvavome šv. Mišiose, tai neatsitiktinai kyla noras Dariaus paklausti, o kas jam  yra bendruomenės pamatas? Ar tikėjimas gali būti tas bendruomenės pamatu?

Be abejonės, tikėjimas yra tas pamatas, ant kurio kuriamos vertybės ir kilnūs tikslai.

Dariau, kuriai emigrantų kartai save priskirtumėte?

 Galbūt esu Naujosios Lietuvos emigrantų banga, liaudiškai tariant ,,statybinė“, kuri išvyko iš Lietuvos darbo ieškoti.

Dariau, iš Jūsų darbų matome, kad esate aktyvus lietuviškumo puoselėtojas, ar Lietuvos pamilimas atsirado būnant čia, Vokietijoje, per kultūrą, per šv. Mišias, per įvairius renginius, ar ir Lietuvoje  buvote nenuilstantis aktyvistas?

Lietuvoje, kad ir kaip būtų, jau priesaikos žodžiai ,,Ir tepadeda man Dievas!“ viską pasako, tai vienas aspektas, o kitas, papuolus čia ir  įsiliejus į VLB, nemylėti Lietuvos  būtų keistoka. Viskas, dėl ko čia yra sukurta-kalbos, tapatybės išsaugojimas, atsiremia į tai, kad tu kasdieną ją myli vis labiau. Vienas įdomus faktas, kai vienas svečias užsiminė, kad Lietuvoje gyvendamas nesu pasakęs tiek daug kartų žodį Lietuva, kaip čia per dieną, kartodamas po kelis kartus.

Gyvenant čia, jautri tema yra žodis Lietuva. Dažnai  ateina mintys apie grįžimą ir kirba klausimas, ar mes,  likę čia,  turime kurti Mažąją Lietuvą, o gal mums reikia išmokti kurti Didžiąją Lietuvą?

Didžioji Lietuva, aš galvoju, jinai ir yra visur, po pasaulį pasklido įvairiausių išsilavinimų žmonių, kurie ir kuria savąją Lietuvą. Darant įvairius reportažus ar dalyvaujant renginiuose, galima pastebėti, kad lietuviai mėgsta jungtis į tam tikras veiklas pagal pomėgius, pavyzdžiui, jei mėgstame futbolą, tai mus vienija futbolas, jei patinka šokti bei groti, tai mus vienija muzika. Tačiau, jei jie norės pasiekti daugiau, tai neišvengiamai turės kreiptis  į vietoje veikiančias bendruomenes, arba kurs kažką savo.

Smagu, kad teko Jus susitikti šv. Mišiose. Juk tikėjimas kartais ateina iš ,,dugno“, kai būtina nuo ko atsispirti, kad pasiektum ,,šviesą“. Dariau, ar tu išgyvenai tą emocinį dugną ir augimą, tikėjimą ir nusivylimą?

Labai smagu matyti visus atvykstančius čia, į šv. Mišias,  į koplytėlę, kuri jau greitai švęs savo trisdešimtmetį ir vėl lauksime visų, nes netikintis žmogus-miręs žmogus. Tikėjimas yra viso pagrindas. Esu tas grūdas, kuris šioje bendruomenėje užaugo, susiformavo iš to žaliojo molio išmirkytas, bet labai svarbu pabrėžti, kad jei stipriau burtumėmės į bendruomenę, manau, daug toliau nueitume.

Kartą valgykloje, prieš valgydamas persižegnojau ir man kolega  musulmonas, norėdamas man gero,  padavė druskos, kad užsibarstyčiau ant maisto, taip parodydamas solidarumą, kad nepriklausomai nuo to, koks tavo tikėjimas, mes norime būti drauge. Dariau, reporteris, kas jis šiandieną yra: gyvenimo druska ar cukrus?

Bekurdamas tu gali būti spalvinga asmenybe-ir druska, ir cukrumi.  Reporteriai Vokietijoje, reportažai-tai veikla, atspindinti Vokietijos lietuvių gyvenimą, jų lietuviškos dvasios puoselėjimą, parodai, kuo lietuviai, būdami toli  nuo savo tėvynės, ,,alsuoja“. Reporteriai tarsi užsiima archyvavimo veikla, jie įamžina tai, ką mes čia veikėme, kaip dėl lietuvybės kovojome, kokiomis nuotaikomis mes čia gyvenome.

Dariau, kokia Jūsų svajonių bendruomenė?

Kalbant apie VLB, tai aiški, tvirta, su savo išsaugotomis vertybėmis, pagarbos verta bendruomenė, prie kurios norisi glaustis, tačiau tai pasiekti nėra lengva, bet visų mūsų bendromis pastangomis to galima pasiekti. Bet kokiu atveju mus vienija vienas tikslas-išlikti savimi, o tai galime to pasiekti tik susibūrę petys į petį.

Jūs esate įdomus žmogus: ir grojate, ir dainuojate, ir kuriate,  ir sportuojate, dalyvaujate lietuvių bendruomenės gyvenime, esate aktyvus savo nuotraukomis bei video reportažais.  Dariau, ar esate išsipildęs žmogus?

Dar ne.

Vis dar ieškote savęs?

Radau, bet tas aktyvumas, charakterio bruožas vis dar gyvas. Kaip sakė gerbiamas Mekas, ,,Kada išeini į gyvenimą, ten laukia daugybė stebuklų“,  o tie stebuklai neleidžia galvoti, kad šiandieną jau yra pabaiga.

Dariau, ar daug kartų sakėte ,,atsiprašau“?

Taip, daug kartų.

O myliu?

-Tikrai ne kartą, -šypsodamasis atsako Darius.

Tėvynė?

Labai daug

Dariau, labai smagu buvo su Jumis pabendrauti ir mūsų projekto ,,Ačiū, kad esi“ kūrybinė grupė taria Jums nuoširdų ačiū už tai, kad esate, kad savo reportažais turtinate mūsų kasdienybę, padedate žmogui išlikti savimi, nes šiandieninis pasaulis, kaip ir antikiniais laikais, darosi panašus į Prokrusto lovą, į kurios rėmus daugelis iš mūsų stengiasi įtilpti, kad tik nepajustų nesėkmės ar išorinės bausmės. Jūs savo reportažais žmogui padedate suvokti gyvenimo prasmę, be kurios matmenų jis negalėtų gyventi.

Facebook komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.