Štutgartiečiai mėgsta lankytis ant Birkenkopfo kalno, nuo kurio atsiveria gražūs vaizdai, giedromis dienomis galima pamatyti net Karlsrūję, Strohgäu, Švarcvaldą, Vartbergą prie Heilbrono, Neckaro slėnį, Švabijos mišką ir Švabijos jūrą. Čia vyksta ir įvairūs renginiai. Bet ši vieta yra ypatinga ne tik dėl gražios gamtos, tačiau ir dėl skaudžią miesto praeitį menančios istorijos.
Per Antrąjį pasaulinį karą visoje Europoje sąjungininkams bombarduojant miestus ir miestelius žuvo milijonai niekuo nekaltų civilių. Ne išimtis ir Štutgartas.
Dar 1922 metais Vašingtono ginklavimosi apribojimo konferencijoje buvo priimtas dokumentas „Karo taisyklės“, kuriame teigiama: „Bombardavimas iš oro tikslu terorizuoti civilius gyventojus arba griovimas ar gadinimas ne karinės paskirties privačios nuosavybės arba kenkimas asmenims, nedalyvaujantiems kariniuose veiksmuose, draudžiamas“ (22 straipsnis, II dalis). Karo pradžioje buvo bombarduojami tik kariniai objektai. Vokietijos oro pajėgos, prieš pradėdamos bombarduoti Lenkijos sostinę Varšuvą, iš anksto perspėjo civilius gyventojus ir pasiūlė jiems palikti miestą.
Kaip vėliau buvo laikomąsi „Karo taisyklių“, liudija skaičiai: jei per Pirmąjį pasaulinį karą iš bendrų nuostolių 95 proc. buvo kariškiai ir 5 proc. civiliai, tai per Antrąjį pasaulinį karą iš bendrų nuostolių kariškių buvo tik 33 proc., o civilių – net 67 proc.
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Artūras Nevilis Čemberlenas (Arthur Neville Chamberlain) irgi laikėsi prisiimto įsipareigojimo nežudyti civilių gyventojų. Bet po jo mirties Anglijos ministru pirmininku tapo Vinstonas Čerčilis (Winston Leonard Spencer Churchill). Jis savo memuaruose rašė, kad 1940 metų liepos 8 dieną davęs nurodymą bombarduoti Trečiojo Reicho miestus, kadangi organizuoti Vokietijai bado blokadą nepasisekė.
1942 m. vasario 21 dieną Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų (Royal Air Force – RAF) bombarduojamosios aviacijos vadu buvo paskirtas aviacijos generolas leitenantas Artūras Harrisas (Sir Arthur Travers Harris), pravarde „Bomber“. Jis nurodė pradėti mėtyti bombas į gyvenamuosius kvartalus. „Mes turime nužudyti kuo daugiau fricų iki tol, kol šis karas pasibaigs“ – mėgo sakyti „Bomberis“. A. Harriso manymu, miestų griovimas palauš civilinių gyventojų ir, visų pirma, pramoninių gamyklų darbininkų pasipriešinimo dvasią.
Viurtembergo sostinėje Štutgarte 53 Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų oro antpuolių metu žuvo 4562 žmonės, iš jų 770 užsieniečiai (didžioji dalis jų – atvežtieji priverstiniams darbams į Vokietiją, kurie neturėjo teisės slėptis bunkeriuose). Smarkiausiai bombarduota buvo 1944 metų rugsėjo 12-osios naktį. Štutgarto dalyje Talkessele kilo gaisras, pareikalavęs 957 aukų.
Birkenkopfo (vok. „beržo galva“) kalnas yra aukščiausias Štutgarto taškas, pakilęs beveik 300 m virš Neckaro upės lygio ir 509,4 m – virš jūros lygio. Kalnas yra į pietus nuo Štutgarto dalies Botnango, bet vis dar priklauso Štutgarto vakariniam (West) rajonui.
1953-1957 metais valant Štutgartą nuo griuvėsių ir nuolaužų, visas susidaręs jų kiekis – apie 1,5 milijono kubinių metrų – buvo vežamas ant Birkenkopfo. Kalnas išaugo apie 40 metrų. Ant jo dar dabar galima pamatyti sugriautų pastatų fasadų liekanas. Ant vieno luito pritvirtinta Atminimo lentelė su užrašu: „Šis kalnas, supiltas iš miesto griuvėsių po Antrojo pasaulinio karo, yra aukų atminimas ir priminimas gyviesiems“. Gyventojai kalną vadina Monte Šerbelino (vok. Scherbe – šukė).
Kaip priminimas pasauliui, kas lieka iš miestų po karo, 1953 metais ant Birkenkopfo pastatytas medinis kryžius. 2003 metais jį pakeitė didžiulis metalinis kryžius. Vasaros sekmadieniais ant šio kalno aukojamos šv. Mišios.
