Sielovada Vokietijoje

Kodėl ir kaip melstis

2021-10-09 07:52:30
Dalinkis:

„Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, apie visa, kas dora ir šlovinga.“  (Fil 4,6-8)

Visi bent sykį esame pajutę, kad norime su kuo nors pasikalbėti, išsikalbėti. Ypač tada, kai apima stipresni jausmai nei įprastai – džiaugsmo, skausmo, nevilties ar palaimos – mes tarsi persipildome savyje ir norime tai išsakyti kitiems. Džiaugsmu dalinamės lengvai. Skausmu ar liūdesiu – sunkiau. „Atiduok sunkius jausmus, problemas Dievui“ – neretai girdime iš aplinkinių. O kaip tai padaryti, jei ryšys su Dievu nutrūkęs, jei nemoku melstis, jei net nežinau, ar tikiu?

Blezas Paskalis yra pasakęs: „Kiekvieno žmogaus širdyje slypi tuštuma, turinti Dievo formą. Ši tuštuma negali būti užpildyta nė vienu kūrybos vaisiumi. Ši tuštuma gali būti užpildyta tik Dievu.“ 

Tai, ką viduje mes kiekvienas neretai pajuntame kaip tuštumą, o joje ir vienatvę, nežinią – visa tai ir yra ta vieta, kuri turi būti pripildyta Dievo. Jeigu tos tuštumos neužpildysime Dievu, malda, santykiu su juo, ji užsipildys žemiškomis ydomis, nuosmūkiais, blogais įpročiais. Būtent iš nežinojimo, ką daryti su viduje atsivėrusia tuštuma, daugelis pradeda gerti, rūkyti, užsiiminėti seksu, lošti, pasineria į virtualybę, darboholizmą, cinizmą, sąmokslo teorijas ir t. t.

Būtent toje tuštumoje, toje nykioje ir skaudančioje sielos kertelėje ir yra vieta susitikti su Dievu. Galite melstis eidami, vairuodami, važiuodami, dirbdami. Daug kas yra liudijęs, kad stipri malda nutinka net einant milijoninių didmiesčių gatvėmis, kai aplink plaukia srautai žmonių, o vis tiek jautiesi vienas. Kiti jaučia troškimą melstis gamtoje. Treti – vairuodami ar važiuodami. Mūsų vidus visada mums išsiunčia tylų pranešimą, tylų paraginimą: pasikalbėkim.

Malda yra kelias į Tikrovę, kuriai buvome sutverti. Malda kaip nuostata, valios aktas kalbėtis ir tikėti, kad visi esame Dievo vaikai. Nes Dievas yra absoliučiai visur ir viskas, visame kame ir dar daugiau, nei galime įsivaizduoti. Mes esame Jo kūriniai. Patys mylimiausi kūriniai šioje žemėje. Dievas jau yra mumyse, net jeigu Jo ir nejaučiame.

Per Kristų mes sužinojome, kaip galime lengvai megzti ryšį su Dievu: kaip su artimiausiu bičiuliu, kaip su draugu, kaip su tuo, su kuriuo mus sieja giminystės ryšys. Kreipinys „Tėve mūsų“ nurodo itin artimą, globojantį, svarbų ir esminį giminystės ryšį (žydams tai buvo ryšys su tėvu). Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų gali kreiptis į Dievą, į Jėzų ar Šventąją Dvasią kaip į artimiausią asmenį (visa tai yra viena Trejybė; taip, kaip vanduo gali būti ledas – vanduo – garai, bet tai yra ta pati cheminė sudėtis, tik kitokiu pavidalu, taip ir Šv. Trejybė (Dievas – Jėzus Kristus – Šventoji Dvasia) yra vienas ir tas pats, tik skirtingomis formomis). Taigi kreipkimės į Dievą lyg į draugą, mylimąjį ar mylimąją, seserį, brolį, bičiulį, globėją, mamą, tėtį ir pan.

„Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: “Aba, Tėve!” (Rom 8,15)

Malda neturi būti sudėtinga, sunki. Gera malda yra kiek įmanoma nuoširdesnis pokalbis su Viešpačiu toje jūsų tuštumos kertelėje. Kalbėkime su Dievu taip, kaip mums įprasta kalbėtis natūraliai. Kalbėkimės savo žodžiais, lyg su senu pažįstamu, kurio seniai nematėme. Klauskime, abejokime, išsakykime viską, ką norime. Parodykime visus savo jausmus, abejones, nežinojimą. Kalbėkimės kaip draugai. Bet palikime ir tylos pauzes.  Būkime ne tarno – šeimininko, ne vergo ar pavaldinio, ne žemiau – aukščiau, ne viršus – apačia, ne šventas – nusidėjęs pozicijose, o visiško pasitikėjimo ir draugystės santykyje. Pradėkime melstis būtent toje savo širdies ar sielos kertelėje, kuri prieš tai tebuvo tuštumos jausmas viduje, skausmas, vienatvė, ilgesys. Kalbėkimės tiek ir tol, kol pajusime ramybę. Nelaukime iškart konkrečių atsakymų. Sulaukime tik ramybės ir švelnumo vietoj tuštumos ir skausmo.

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau.“ (Jn 15,15)

Mūsų Tikrovės centre tūri būti draugiškas ir paprastas bendrystės santykis su Dievu. Malda veda į meilę ir džiaugsmą, ramybę ir susitaikymą. Malda keičia mus.

„Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike,-tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!“ (Fil 4,1)

Tekstą parengė Virginija Tamošiūnaitė

Facebook komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.