Sielovada Vokietijoje

Jie buvo nužudyti Kaune. Vokietijos žydų tragedijai 1941 m. lapkričio 25 d. atminti: apgailėti ir melstis

2021-11-24 18:55:22
Dalinkis:

Nuotraukose – Miuncheno sinagogos vietoje pastatytas monumentas 1938 metų tragedijai atminti, kur skaitomas 1941 metais lapkričio 25 dieną Kaune žuvusių žmonių sąrašas

Lapkričio 9 d. Miunchene prie sunaikintos sinagogos monumento vyko renginys Miuncheno ir Augsburgo žydams atminti. Jie 1941 metais lapkričio 20 dieną pirmosios Miuncheno deportacijos metu iš Miuncheno traukinių stoties buvo ištremti į Kauną ir lapkričio 25 dieną nužudyti Kauno IX forte. Šiemet sukanka 80 metų nuo tos dienos.

Vokietijoje šiuo metu gyvenanti lietuvė buvo pakviesta į minėtą renginį. „Nesulaukiau minėjimo pabaigos, nes oras kelias valandas stovint lauke gan žvarbus, kaip ir dera lapkričiui. Važiuodama traukiniu atgal iš to paties Miuncheno, iš kurio lapkričio 20 dieną 997 žydai taip pat traukiniais pajudėjo Kauno link, svarsčiau apie tai, ką patyriau. Širdyje buvo tuščia ir šalta, o galvoje girdėjau tą aidą: sie wurde in Kaunas ermordet…. er wurde in Kaunas ermordet… sie wurden in Kaunas ermordet („Ji buvo nužudyta Kaune. Jis buvo nužudytas Kaune. Jie buvo nužudyti Kaune“), – rašo ji, jautriai pasidalydama apie renginį ir savo asmenine istorija, be to, pakviesdama kauniečius pasinerti į gailesčio ir atsiprašymo maldą. Kviečiame skaityti visą jos tekstą (žr. žemiau).

Lapkričio 24 d. šiomis jos pasiūlytomis intencijomis bus meldžiamasi 18 val. šv. Mišiose Kauno arkikatedroje bazilikoje, be to, lapkričio 25 d. 18.30 val. maldos vakare už Kauną ir kauniečius Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje.


Lapkričio 25 d. malda Kauno IX forte, greta kurio 1941 m. lapkričio 25 d. nužudyta apie 3 000 žydų, atvežtų iš Miuncheno, Berlyno ir Frankfurto prie Maino. Dalyvaus Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas (
oficiali Holokausto aukų minėjimo programa lrv.lt >>)

—————

„Jie buvo nužudyti Kaune…“


Pirklys Frizas Friondas (Fritz Freund). gyvenęs Miuler (Müller) gatvėje, būdamas 60 metų, buvo nužudytas Kaune. 53 metų našlė Stela Friond (Stella Freud), gimusi Politz iš Augsburgo, lapkričio 20 dieną 1941 metais buvo deportuota per Miuncheną į Kauną ir lapkričio 25 dieną nužudyta Kaune. 39 metų prekiautojas audiniais Leo Froindlichas (Leo Freundlich), gyvenęs Georgen gatvėje, su savo sutuoktine Hilde Freundlich, gimusia Cuns (Zuns), namų apyvokos parduotuvės savininkė, buvo nužudyti Kaune. Ta pačia pavarde 61-erių banko direktorius Leo Froindlichas (Leo Freundlich), gyvenęs su savo šeima Dres (Dress) gatvėje, kartu su savo 38 metų sutuoktine Luiza Froindlich (Luise Freundlich), gimusia Metzker (Metzger). buvo nužudyti Kaune. Ir t. t.

Jau valanda, kai skaitomos pavardės Miuncheno ir Augsburgo žydų, kurie 1941 metais lapkričio 20 dieną pirmosios Miuncheno deportacijos metu iš Miuncheno traukinių stoties buvo ištremti į Kauną ir lapkričio 25 dieną nužudyti Kauno IX forte. Žydų, kurie buvo Vokietijos piliečiai bei dauguma jų, likimo ironija, turėjo vokiškas pavardes. Staiga savo šalyje jie tapo niekuo.
Bičiulis, kuris mane pakvietė į šį lapkričio 9-osios dienos minėjimą, nežinojo, kaip jis „pataikė“ mane čia pakviesdamas. Jis prisiminė, kad aš esu iš „Žalgirio“ miesto. Tik vėliau, kaip pats prisipažino, net nenutuokė, kad su „Žalgiriu“ mano šeima turi žymiai mažiau sąsajų, nei su lapkričio 9-osios minėjimu Miunchene…
Būtent Miunchene 1938 metais Hitlerio vadovaujama partija įsakė lapkričio 9 dieną sudeginti-sunaikinti sinagogą. Darbas truko kelias dienas ar net savaites, archyviniai kadrai liudija, jog sinagoga buvo įspūdingo dydžio. Krištolinė naktis (vok. Kristallnacht), ironiškai pavadinta dėl pažirusių stiklo šukių gatvėse, sudaužius, nusiaubus, sudeginus žydų namus, parduotuves, sinagogas. Nuo šios dienos prasidėjo tikslingas atviras žydų tautos naikinimas, pirma Vokietijoje, o po to, deja, prasiplėtęs į visą Europą. Dabar buvusios sinagogos vietoje yra monumentas tai dienai atminti.
Žaviuosi vokiečiais, kurie valstybiniu, savivaldybių, bažnyčių, o dažnai ir asmeniniu lygmeniu rengia kasmetinius tokius paminėjimus, atsiprašymus, pagaliau, prisipažinimus, kad turėjo dalį žydų naikinimo tragedijoje. Tai nėra savaime suprantamas dalykas, nes kas jau kas, bet mes tikrai žinome, jog ne visos ideologijos buvo pasmerktos, ne visi diktatoriai yra pripažinti nusikaltėliais, ne visos aukos pagerbtos…


Šiemet lapkričio 9-osios minėjimas Miunchene prie sunaikintos sinagogos monumento buvo skirtas būtent Miuncheno ir Augsburgo žydams atminti, kurie 1941 metais iš Miuncheno buvo ištremti į Kauną. Visam. Šiemet sukanka 80 metų nuo tos dienos. Žmogaus gyvenimo laikotarpis: gimusio, užaugusio, pasenusio. Beveik tūkstančio žmonių buvimas, ištrintas per kelias dienas.

Našlė Šarlotė Frei(Charlotte Frey), gimusi Ritman (Rittmann), turėjusi tėvų įkurtą moteriškų skrybėlaičių verslą bei gyvenusi Vindenmajar (Widenmayer) gatvėje, būdama 41 metų amžiaus nužudyta Kaune.
Tarsi vinys sminga tos istorijos ir ypač jų pabaiga man į širdį wurde in Kaunas ermordet… (buvo nužudytas / nužudyta Kaune). Ir taip 997 kartus. Man, gimusiai ir augusiai Kaune bei mylinčiai šį miestą, buvo švelniai tariant skaudu tai girdėti. Vieną akimirką supratau, kad visu savo vidumi noriu išrėkti: Užsičiaupkit! Gana! Negaliu to daugiau klausyti!
Mano bičiulis, supratęs, kad man nelengva, jautriai pasiūlė trumpam atsitraukti ir nueiti išgerti kavos.

Mano senelių namai stovėjo pakeliui į IX fortą, visai greta, prie kelio. Man niekada nebuvo kilusi mintis paklausti, pasiteirauti, kaip ten viskas vyko. Kažkaip mano galvoje viskas buvo labai aišku, „bjaurybės naciai“ ir tiek.
Iki pernai.
Visada mėgau žydus, jie man kažkokie sakraliniai, nepasiekiami, paslaptingi. Nuolat žavėjausi jų užsispyrimu, talentais ir, tiesa sakant, šiek kiek pavydėjau jų pasiekimų bei išrinktosios tautos pozicijos. Prieš dvidešimt metų grįžusi į Katalikų Bažnyčią kaip aktyvi jos narė, mielai klausydavausi istorijų apie krikščionybės žydiškas šaknis. Ir tiesa sakant NIEKADA nemaniau, kad kažkaip MANO šeima galėtų būti jiems nusikaltusi.
Iki pernai.
Pernai, kaip ir daugeliui, man buvo proga perkainoti savo vertybės, daugiau laiko skirti nenykstantiems dalykams, tokiems kaip malda. Vieną dieną mintys pakrypo link žydų. Iškilo visokių klausimų: kaip jie ten keliavo pro mano senelių namus?! Ištisos virtinės. Tai mano senelių šeima viską matė ir viską suprato?.. Po to iškilo vaikystėje kažkada girdėta istorija apie „žydų auksą“.
Tos sodybos seniai nėra, likęs tik vienišas ąžuolas, stovėjęs kiemo viduryje, dabar visiškai iškritęs iš konteksto naujų, modernių verslų zonoje. Ir žmonių nelikę, kurių galėčiau paklausti, nebėra tų, kurie matė ir kurie nutilo tame matytame skausme…
Ir vis dėlto. Tas žydų auksas buvo mano senelių padalytas vaikams, kaip palikimas. Net neįsivaizduoju, kiek jo ten buvo. Mano dabartiniam džiaugsmui, mano šeimai skirta „žydų aukso dalis“ mums neteko, ji tiesiog kažkur prapuolė! Išgaravo! Negana to, staiga prisiminėm, kad ir kiti mano seneliai gyveno žydų name… Žydų, kurie buvo ne tik ištremti, jie taip pat buvo nužudyti.
Mane kaip žaibas perskrodė mintis, kad ne tik „bjaurybės naciai“ kalti. Mano šeima taip pat neša kaltę. Aš ir mano tauta yra ne tik sovietinio režimo aukos, mano šeima tuo pačiu yra ir nusikaltėliai, aš esu nusikaltėlė!

…jis buvo kartu su savo 52 metų žmona Paula Jordan, gimusia Frank, lapkričio 25 dieną nužudytas Kaune.
Šaltas stingdantis siaubas apėmė mane svarstant, kad gal būtent Paulos papuošalai, nuplėšti jau greičiausiai jai mirus nuo jos kūno, galėjo būti mano šeimai skirtas „paveldas“… Kai kurių detalių gyvenime geriau ir nesužinoti.
Žinau tik, kad mano seneliai kepė duoną.
Esu girdėjusi, kad žydų vaikai, prasprukę pro kareivių gretas, bėgo į mano senelių krautuvėlę duonos. Kaži ar spėjo jie tos duonos bent paragauti? Auksas už duoną?!… O gal šios „akcijos“ vykdytojai pusvelčiui pardavė žydų turtą artimiausiems gyventojams, kad greičiau atsikratytų įkalčių?! Brrrr…. Nenoriu apie tai galvoti.
Ką man daryti? Ir kaip man su tuo gyventi?!

Nesulaukiau minėjimo pabaigos, nes oras kelias valandas stovint lauke gan žvarbus, kaip ir dera lapkričiui. Važiuodama traukiniu atgal iš to paties Miuncheno, iš kurio lapkričio 20 dieną 997 žydai taip pat traukiniais pajudėjo Kauno link, svarsčiau apie tai, ką patyriau. Širdyje buvo tuščia ir šalta, o galvoje girdėjau tą aidą: sie wurde in Kaunas ermordet…. er wurde in Kaunas ermordet… sie wurden in Kaunas ermordet  (Ji buvo nužudyta Kaune. Jis buvo nužudytas Kaune. Jie buvo nužudyti Kaune.)

Žmonės buvo išvaryti iš savo namų, greičiausiai nė nenutuokė, kad po kelių dienų varginančios kelionės perpildytais traukiniais buvo ištremti…. sušaudymui….
Ir kodėl jiems reikėjo savo kalinius tremti į Lietuvą?! Ir dar į Kauną! Negalėjo kur prie Miuncheno savo nešvarių darbelių atlikti?!
Nors, tiesa sakant, koks gi dabar skirtumas kur tai įvyko, tragedijos masto tai nesumažina. Tik man turbūt kaip Poncijui Pilotui norėtųsi nusiplauti rankas, juk aš ne prie ko…
Jaučiau šios patirties nuodą, lėtai paralyžiuojantį mano mintis ir jausmus. Kaip paukštis patekęs į uždarą erdvę, blaškiausi ir nerandu, kaip ištrūkti.
Supratau, kad turiu atleisti ir pati prašyti atleidimo.
Atleisti vokiečiams, kurie pasirinko ir įtraukė Lietuvą bei mano protėvius į šią tragediją. Atleisti tautiečiams, kurie nepasipriešino, o kai kurie gal net noriai įsitraukė į šią nacių organizuojamą „akciją“, atleisti tiems, kurie matė ir bijojo, bijojo ir tylėjo.
Ir atsiprašyti pirmiausia Dievo, kad esu tautos dalis, kuri prisidėjo prie budelių, naikinusių Jo išrinktąją tautą. Atsiprašyti išlikusių žydų. Atsiprašyti, kad nužudytųjų žydų auksas kažkokiu būdu pateko į mano senelių namus. Atsiprašyti ir, kaip sako Jobstas Bitneris (Jobst Bittner), perplėšti tylos uždangą. (Jobstas Bitneris, pastorius, parašęs knygą „Tylos uždanga“ apie vokiečių ir kitų tautų tylėjimą dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų. Knyga pernai išleista lietuviškai.)
Atsiprašyti ir atleisti ne tik dėl savęs, dėl vaikų, dėl vaikaičių, dėl Lietuvos, dėl ateities.
Nėra tokios asmeninės ar kolektyvinės nuodėmės, kurios Viešpats neatleistų. Vienintelė sąlyga – gailestis. Neneigiant ir neišsisukinėjant, kad nebuvo kito kelio. Buvo. Visada yra, kartais tik to kaina yra mums per brangi. Svarbu laiku užimti teisiojo poziciją, kaip tai padarė vokietis Šindleris (Oskar Schindler, buvęs vokiečių karininkas ir verslininkas, gudriai bendradarbiaudamas su SS karininkais bei rizikuodamas savo gyvybe, įkūrė ginklų fabriką, kuriame sugebėjo išgelbėti apie 1200 žydų, pasitelkęs savo verslą ir išleidęs savo pinigus), kaip tai padarė daugelis žmonių, net daugelis mūsų tautiečių, gelbėjusių žydus, kurių visų istorijų mes gal taip niekada ir neišgirsime. Atgailauti niekada ne per vėlu, net ir po 80 metų. Atgaila atveria vartus palaiminimams.

Lapkričio 24 dieną, tos lemtingos Kaunui ir Miunchenui dienos išvakarėse, Kauno arkikatedroje bazilikoje 18 valandą vyks Eucharistijos šventimas minint šį skaudų įvykį. Kviečiu, jus mieli mano broliai ir sesės kauniečiai, ateiti ir tylomis ar garsiai atsiprašyti už tą nuodėmę, kviečiu nebeneigti ir neišsisukinėti. Mes, kauniečiai, negalim apsimesti, kad tai mūsų neliečia. Išpažintis ir atgaila yra tarsi operacija Kristaus Kūne, skausminga, bet tiesiog būtina geresnei ateičiai. Kviečiu taip pat, kas turit galimybę, lapkričio 25 dieną ar kada kitą dieną nuvykti į tą baisųjį Kauno IX fortą ir galbūt pirmą kartą iš visos širdies pasinerti į gailesčio ir atsiprašymo maldą. Labai paprastai, bet kartu nuoširdžiai, kad tai daugiau mūsų nebeslėgtų. Ir tas prakeiksmas iki trečios ar ketvirtos kartos virstų tūkstantosios kartos palaiminimu. (Mintyje turiu Biblijos Išėjimo knygos 34 skyriaus 6 ir 7 eilutes: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos.“)

Ir baigdama pacituosiu Karlos laišką, kurį mielai man persiuntė 1938-ų metų lapkričio 9-osios dienos minėjimo darbo grupė Miunchene (mano vertimas laisvas). Karlos Kopel (Carla Koppel), gim. Vagner (Wagner) vyras, išvykęs į JAV, desperatiškai bandė parsigabenti ten savo žmoną ir šešis vaikus. Karla su keturiais vaikais liko Miunchene ir parašė paskutinį laišką vyrui Karlui Kopeliui (Carl Koppel) ir jo sesei Hanai (Hanna):

„Miunchenas, 1941 m. lapkričio 10 d.
Mano brangiausiasis Karlai ir mieloji Hana!
Tikriausiai jau suprantate, kad tai, jog savo laiškus siunčiu Hanai, reiškia kai ką ypatingo. Tai paskutinis mano laiškas, kurį galiu jums parašyti, nes rytoj visi išvykstame. Kol kas negaliu jums nurodyti savo naujojo adreso, bet, kai tik galėsiu, kuo skubiausiai jums pranešiu. Lola jus taip pat informuos. Jums nereikia dėl manęs jaudintis. Iš pradžių jaučiausi beviltiškai, bet dabar jau atsigavau. Niekada žmogui nebus duota daugiau, nei jis galėtų pakelti. Mane supa puiki draugija, todėl visada turėsiu, kas man pagelbėtų ir mane palaikytų. Čia yra visi: Kisingeriai, Šterniai, mokytojai Adleriai, van Vynai, Adleriai iš antrojo aukšto, panelė Hiler, panelė Gudman, Gertrūda Šėfer, Fritzas Hermanas, Abeliai ir kt. Aš taip pat gavau atviruką nuo Bernardo, jis ir Ulis kartu su Rahele Kon, Sommersais, Braunšvaigeriais ir kitais išvyko ketvirtadienį. Gal susitiksime. Pakeliui pravažiuosime pro Reisensus. Labiausiai trokštu prieš išvykdama sulaukti tavo laiško. Gavau visus savo dokumentus, įskaitant ir pasus. Reikalui esant, gali pasidarysi jų fotokopijas. Tai turėtų būti įmanoma. Aš turiu visame tame dalyvauti. Nebegaliu parašyti Hochfeldams, bet tu su jais palaikai ryšį. Beje, kartu keliauja ir ponia Oberdorfer. Ji labai nerami, nes iš dukros dar negavo jokios žinios, ar vaikas jau gimė. Vaikai, ačiū Dievui, laikosi gerai. Jie mus prablaško ir užima. Jau turiu baigti, nes turiu dar daug darbo. Niekada mūsų nepamiršk. Širdingi linkėjimai, darykite tai, ką tik galite. Taip pat linkėjimai Hochfeldsams. Daug šiltų linkėjimų vaikams. Tikimės, kad Alfredui irgi gerai sekasi.
Siunčiu jums, mano brangieji Karlai ir Hana, nuoširdžiausius sveikinimus ir taip pat daug daug bučinių tau, Karlai, nuo tave labai mylinčios ir labai tavęs besiilginčios žmonelės Karlos.
Šiandien mane aplankė Friedl ir Lote. Taigi laiškas tau bus išsiųstas iškart, vos tik atsiras bent kokia galimybė. Parašykite Hochfeldams, kad papasakotų Benui Sarskiui apie Gertrūdą. Giunteris vis dar su mano reikalais. Labai džiaugiuosi, kad jį čia turiu.“ (Karlos Kopel (Carla Koppel) laiškas nuosavybės teise priklauso Izraelio kultūros bendruomenei Izraelitische Kultusgemeinde München und Oberbayern Miunchene ir Aukštutinėje Bavarijoje).

1941 m. lapkričio 20 d., praėjus dešimčiai dienų po to, kai Karla Kopel parašė laišką vyrui, būdama 38 metų kartu su savo keturiais vaikais (17 metų Giunteriu, penkiamečiu Hansiu, ketverių Rūta ir dvejų Judisu) buvo ištremti į Kauną, Lietuvą, kur lapkričio 25 d. buvo sušaudyti Kauno IX forte.
Karlas Kopelis, miręs 1958 m., taip ir nesužinojo, kaip ir kur buvo nužudyta jo žmona ir keturi jų vaikai. Sūnūs Alfredas ir Valteris tai išsiaiškino tik 1995 metais.

Su meile,
Marija Lietuvaitė

P.S. Kadangi ši istorija yra susijusi ne tik su manimi, bet ir su mano šeima, gerbdama savo gyvus ir mirusius giminaičius, pasirašau slapyvardžiu. Norintieji su manimi susisiekti asmeniškai galite kreiptis į redakciją.

Pridedu 1938-ųjų metų lapkričio 9-osios dienos minėjimo puslapio, kuriame galite išgirsti visas 997 Kauno IX forte nužudytųjų žydų pavardes ir trumpas istorijas bei pamatyti išlikusias nuotraukas, nuorodą, žr. https://www.gedenken9nov38.de/live/

Facebook komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.