Sielovada Vokietijoje

2022 spalio 06 d.
Vokietijos lietuvių krikščionių ekumeninė bedruomenė
Featured Video Play Icon

Tylos paslaptis

2022-01-21 09:26:00
Dalinkis:

Kai kurie lietuviai išeiviai, skaitydami šį tekstą „Tapati“ žurnale, klausė, gal mes organizuojame tylos rekolekcijas Vokietijoje. Kol kas dar ne, bet svajojame kada nors tai daryti. Tačiau Vokietijos Baden – Württembergo krašte yra daugybė vienuolynų, kurie kviečia maldai, tylai, susikaupimui. Skaitydami šį elektroninį vienuolynų nuorodų sąrašą, registruokitės ir skirkite laiką maldai, susikaupimui, Dievo ir savęs pažinimui. Ypač tai rekomenduotina išgyvenantiems dvasinę naktį, vidinę sumaištį ar tiesiog esant sunkumams. Kiekvienas vienuolynas siūlo savo galimybes, programas, tad rinkitės, dalyvaukite. Jei kiltų klausimų – drąsiai klauskite. O mes labai laukiame jūsų pasidalijimų patirtimi, jei apsilankysite ten, kur visada atsigauna ir širdis, ir siela.

Tylos paslaptis

„Būna ankstyvo ryto tyla. Rudenį, kai prieš akis ilga kelio atkarpa, reikia išeiti labai anksti. Lauke viskas nudažyta violetine spalva, po geltonais ir raudonais lapais vinguriuoja šviesa. Ši tyla atidi. Ramiai žengi tarp didžiulių rūškanų medžių, kuriuos dar gaubia plonytis nakties mėlio apklotas. Beveik bijai ką nors pažadinti. Viskas vos girdimai šnabžda.

Būna žygių per sniegą tyla. Tyla, kai žingsnių garsas slopsta po baltu dangumi. Aplinkui nė menkiausio judesėlio. Daiktai ir laikas sustingę į ledą. Nebylus nejudrumas – viskas stovi vietoje. Viskas vienodai užklota baltu veltiniu. Tai budėjimo tyla, puraus, balto, belaikio įterptinio epizodo tyla.

Galiausiai būna nepakartojamoji naktų tyla. Kai tenka miegoti po žvaigždėmis, nes naktis užklupo netikėtai arba pastogė buvo per toli, pasiskubinai susirasti gerą vietą, sušilti, pavalgyti – ir greitai užmigai. Paskui visada ateina tas momentas, kai praėjus kelioms valandoms prabundi vidury nakties. Akys staiga atsimerkia, lyg nustebintos tylos gilumo. Vos tik sujudi, vos tik sušiugžda pagalvė – viskas įgyja neproporcingai didelį mastą. Kas gi šitaip išbudina mus vidury nakties? Pats tylos triukšmas?“

Skaitydama šią ištrauką iš leidyklos „Hubris“ rengiamos spaudai Frédéric Gros knygos „Filosofija pėsčiomis“ (vertė Paulius Jevsejevas), pagalvojau, kad pažįstu dar vieną keistą tylos rūšį – rekolekcijų tylą. Kai išvažiuoju, lyg ir savo noru, o gal vedama Dievo ilgesio ar tiesiog Jo kvietimo, dešimčiai dienų į kokį nors atokų seserų vienuolyną, į rekolekcijas, kurių privaloma sąlyga yra tyla. Atvykus pasitinka prašymai išjungti telefonus, sveikintis tik šypsena ar galvos linktelėjimu, gerbti kito tylą ir žodžiu kreiptis tik ypatingu atveju. Atrodo, kad tai paprasta. Taip ir yra: išjungti telefonus, nekalbinti kito yra lengva. Daug sunkiau yra išjungti vidinį monologą, pirmas tris keturias dienas galvoje vykstančią sumaištį: mintys, rodos, atakuoja, sproginėja kaip fejerverkai, kyla nenumaldomas noras būtinai kažką labai svarbaus pasakyti, pasidalinti, o niekas su tavimi nekalba. Visi gerbia tavo tylą. Maždaug ketvirtą dieną įvyksta lūžis – kai liaujiesi kalbėjęsis pats su savimi. Viduje ramybė lyg baltas tiulis uždengia buvusį vidinį triukšmą. Pamažu paneri į tylą. Paneri lyg po vandeniu, tik kvėpuoti labai lengva ir gera, nes staiga nutyla tas nepertraukiamai kankinęs vidinis monologas. Taip, jis baigiasi tik po kelių dienų. Liaujasi vidiniai klausimai, mintys apie kasdienybę, neišspręstus santykius, atseit itin svarbius dalykus, neatliktus darbus. Apima jausmas, kad tyla lyg baltu potėpiu valo visa, kas buvo tiek laiko teršiama – balina lyg drobę mano sąmonę, savastį, sielą. Tyla kažkur užveria nereikalingą minčių triukšmą ir po tų lemtingų pirmųjų dienų aš pagaliau lengvai ir su džiaugsmu pasiduodu tam, kas dar tik turi prasidėti, kas dar tik bus.

Foto: Peter Aschoff

Rekolekcijų ritmas toks, kad kiekviena diena panaši savo režimu: malda, pusryčiai, pasivaikščiojimas, mąstymas, malda, pasivaikščiojimas, pietūs, galbūt paskaita, galbūt susitikimas su dvasiniu vadovu (jei yra toks poreikis – taip, tada gali su juo kalbėtis apie valandą) arba pasivaikščiojimas, mąstymas, malda, vakarienė, adoracija ir t. t. Meldiesi, vaikštai, valgai, tyli, stebi, klausaisi, būni, stovi, žiūri, miegi ir vėl viskas nuo pradžių. Taigi turbūt supratote, kad rekolekcijų tyla nėra visai ta absoliuti tyla. Ne. Ji net neegzistuoja. Tai tik kitoks girdėjimas, kitoks bendravimas – kai lauki, kol išsivaliusi sąmonė ir siela atsivers tam momentui, kuriame visa prabyla kitaip, lyg A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“: „Vidunakty taip tyku, – kad girdi, kaip jaunas / Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; / Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, / Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. / Dėl to ir širdy visos pajautos nutilsta, / Ramiu tykumu malda dūšia dangun kilsta. / Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta, / Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta, / Tada šilas nubunda, visa ỹra tyla, / Prasideda pamažu šventa dienos byla.“ Rekolekcijose visada laukiu šito švento laiko pradžios – kai pasikeičia klausa, žvilgsnis, jutimai. Laukiu to lūžio, kai nutylu sau ir atsiveriu laiko šventumui, kad susirinkčiau save iš naujo, kad susitikčiau Dievą iš naujo.

Tylos rekolekcijose dažnai yra rekomenduojamas kiekvienai dienai mąstymas, remiantis Šv. Rašto eilute. Po pirmųjų tylos dienų lūžio kitaip prakalba ir Šv. Rašto eilutės, iš tylos kitaip ir meldiesi – nebe žodžiais, o tiesiog buvimu santykyje su Dievu. Ir atsakymai ateina kitokie – net nebeklausiant, bet tyliai ir aiškiai.

Tyloje kitaip jauti ir kitą žmogų bei jo poreikius: net be žodžių prie pietų stalo supranti, kada kitam reikia paduoti duonos ar druskos – pamatai nustebusias akis, bet vėliau visiems viskas vyksta taip pat ir niekas nebesistebi, kad susikalbam be žodžių. Visi tyliai suprantam, kad mums ne taip ir reikia žodžių, kad susikalbėtume; juk su pačiais mylimiausiais taip norisi tylėti (bent iš pradžių). Per rekolekcijas tarsi grįžtame į tą malonės būseną, kai tylėti tampa lengva, gera, jauku, ypač jei esame artimi su Dievu. Būti su Dievu tyloje ir Jo klausytis – visai kita patirtis, nei berti žodžius. Yra visai kas kita šlovinti ir garbinti Jį žiūrint į tylią žvakės liepsną ar vaizdą pro koplyčios langą, einant vieškeliu, prabundant ar užmiegant tyliai pažvelgus į kryžių. Tyla atveria kitus būties dėmenis, klodus, kurie visada buvo ir yra, tik aš jų nemačiau, negirdėjau. Tyloje Dievas pradeda kalbinti mane – tik kitaip, nei aš Jį ligi tol; pasaulis aplinkui pradeda ieškoti santykio su manimi – kalbina paukščiai, žolių šnaresys, vėjo gūsis virš tvenkinio, debesys. O vaikštant miške klausa tampa dar jautresnė, žvilgsnis – dar atidesnis. Ir visa tai yra švelnus Dievo pašnekesys su manim, ieškojimas manęs – tik kitaip, nei miesto ar kasdienybės triukšme.

Dar viena nuostaba, kurią patiriu Tylos rekolekcijose (ta patirtimi po to dalinasi ir kiti dalyviai) yra tai, kad dešimt dienų nesikalbėdami vieni su kitais, o tik būdami kartu tylioje maldoje, pietaudami, prasilenkdami – visi rekolekcijoms baigiantis pradedame jausti tokią bendrystę, empatiją ir vienas kito supratimą, kad atsisveikindami beveik visi apsikabinam lyg būtume seniai pažįstami ir artimi. Pamenu, sykį, po kažkurio laiko susitikau gatvėje moterį, su kuria buvome tylos rekolekcijose. Abi taip nudžiugome, lyg būtume senos bičiulės. Bet… nežinojome net viena kitos vardų. Tačiau net ir tada tebejutome mus suvienijusios tylos galią – pačią stipriausią komunikacijos priemonę šiandieniniame pernelyg triukšmingame pasaulyje. Taip, tyla šiandien yra kertinė komunikacijos šerdis – ji išgrynina, išvalo, sutvarko tai, kas neaišku, sujaukta, kas skausminga, chaotiška, kas byra. Tyla parodo, koks nepaprastas Dievo kūrinys yra žmogus – jis geba komunikuoti daugybe kitų būdų, ne tik žodžiais. Tyla išvalo mintis ir po dešimties dienų tylos nebesinori taukšti, plepėti, švaistytis žodžiais, nebesinori žodžių pertekliaus. Tyla perkeičia pokalbio dovanos grožį – visai kitaip kalbamės, jeigu ateiname iš tylos ir ramybės. Juk daugelis iš mūsų žodžiais ne bendrauja, o slepiasi už jų, slepiasi už manipuliacijų žodžių srautu, už bevertės informacijos. Tokiu atveju bijoma net menkiausių pokalbio pauzių – jos vadinamos nejaukiomis. Nors pauzės pokalbyje yra lūžio taškas, kuris veda į kito širdį, į kito sielą.

Fizikos mokslas ir muzikos pasaulis sako, kad tyla skamba, t. y. nei žemėje, nei kosmose nėra absoliučios tylos. Tai ką reiškia žodis tyla, jei jos tarsi ir nėra? Ko gero, tiksliausias jos paaiškinimas ir būtų pauzė, sustojimas, sustabdymas, atsiribojimas nuo perteklinio triukšmo, lėkimo, minčių monologo, vidinio rūpesčio. Tyla kaip atsidavimas momentui „čia ir dabar“. Tyla kaip galimybė akimirkoje sutikti Viešpatį vardu „AŠ ESU, KURIS ESU“ (Iš 3,14). Visi kiti Viešpaties vardai Jį tarsi apriboja, suteikia kažkokį statusą, įvaizdį, tarsi įrėmina, o štai Viešpaties vardas „AŠ ESU, KURIS ESU“ išlaisvina begalinę dievišką ir tylią komunikaciją su Asmeniu čia ir dabar. Atveria tylą kaip procesą, kuri niekada nesibaigia – nes tyla visada tėra siekiamybė, kurią vejiesi, bet niekada tarsi ir nepagauni, nes nėra absoliučios tylos. Juk ir Viešpats „AŠ ESU, KURIS ESU“ yra siekiamybė, Tas, kuris eina visada pirma mūsų, kuris yra nuolat ieškomas, jaučiamas, bet niekada nesugaunamas, neapčiuopiamas. Viešpats egzistuoja ir kaip Žodis, bet pirmiausia ir kaip Tyla prieš Žodį, tik mūsų žemiškoje realybėje tai yra visai kažkas kita – tai, kas tikrai skamba, nors beveik nesigirdi. Taip, muzikos pasaulio žmonės patvirtins, kad tylos skambesio nata yra dieviškoji „la“ nata.

Taigi kalbėti apie tylą yra paradoksaliai nelengva ir keista. Apie tylą, kuri dešimties dienų rekolekcijose ima skleistis tik į pabaigą, kai pajunti jos „AŠ ESU“ grožį ir gylį, kai net nebenori prabilti, kai nori likti jos paslaptyje, bet štai dešimtą dieną seserys visus surenka į baigiamąjį rekolekcijų ratą ir džiugiai paskelbia, kad tyla baigėsi, galite kalbėtis, taip taip, ir per paskutinius šventinius pietus, prieš išvykstant namo galite kalbėtis, o dabar – refleksija, visi pasidalinkime, kaip išgyvenote šias dešimt dienų, kaip jautėtės, kas buvo svarbu, kas sunku, ką patyrėte. Tylu. Niekas neskuba praverti burnos. Visi dar tyli. Natūraliai, savaime jaukiai. Visi dar nori likti tylos prieglobstyje. Šypsomės, žvalgomės ir vieni kitus suprantame be žodžių. Seserys paragina darsyk, bet net paragintas dar niekas nenori išeiti iš tylos. Pamažu pradedam. Tas, kuris prabyla, tepasako kelis žodžius – taip ramiai ir paprastai, kad akimirką pagalvoju – taip kalba angelai: užtenka trijų žodžių esmei pasakyti, o visa kita juk ir taip kiekvienas jaučiame: savaip, bet panašiai. Po tylos išsigrynina kalbos esmė – geriau vienas sakinys, geriau pauzė, bet tikrumoje, dabartyje. Daugiau ir nereikia. Kiti dalindamiesi kartoja kažką panašaus, nes visi tarsi supanašėjom ir išmokom pajausti vienas kito bendrystės niuansus, skaityti akių žvilgsnį, veido mimiką, rankų ir kūno judesius, galvos palinkimą. Visa tai kalba daug daugiau negu žodžiai. Tyloje prabyla visas žmogus, visas „AŠ ESU“ kūrinys.

Vaikštome visada tyloje. Aišku, iš pradžių, vos atsiskyrę nuo gatvių, kelių, viešųjų erdvių, nuo viso to greičio, trankymosi, nuo sąmyšio, kurį kelia milijonų žingsnių kaukšėjimas, riksmai, kalbos, murmesiai, nuo šaižaus variklių ūžesio – atsiskyrę iškart pastebime tylą, kuri pirma pasirodo kaip skaidrumas. Viskas ramu, dėmesinga mums, rymo vietoje. Atsisveikinome su pasaulio pliurpalais, kuždesiais koridoriuose, gandais. Eiti. Iš pradžių tai toks jausmas, lyg imtų be galo giliai kvėpuoti ausys: tyla ateina didžiuliais gūsiais, kaip gaivus vėjas, nugenantis šalin debesis.

Būna miškų tyla. Medžių giraitės mus apsupa lyg slenkančios, nestabilios sienos. Žengiame išmintais takais, mišku vingiuojančiais siaurais žemės kaspinais. Neilgai trukus nebesiorientuojame, kur esame. Tokia tyla kelia jaudulį, nerimą.

Būna tyla, kai vasaros popietę aukštai kalnuose negailestingai plieskiant saulei sunkiai žygiuoji stačiomis uolomis, akmenuotais takais. Tai kurtinanti, mineralinė, kankinanti tyla. Vienintelį garsą skleidžia vos girdimai girgždantys akmenys. Tai nepermaldaujama, galutinė tyla, lyg vaiski mirtis. Dangus be galo abejingai mėlynas. Eini pirmyn nudelbęs akis, retkarčiais neaiškiai sau po nosim sumurmėdamas keletą paguodos žodžių. Dangus be menkiausio debesėlio ir uolų klintys atsiskleidžia visa savo esaties galia: tai aukščiausias tylos laipsnis. Tylos viršūnė, lyg lankas įtemptas virpantis nejudrumas“ (iš leidyklos „Hubris“ rengiamos spaudai Frédéric Gros knygos „Filosofija pėsčiomis“, vertė Paulius Jevsejevas).

Virginija Tamošiūnaitė

Tekstas spausdintas žurnalo „Tapati“ 2021 m. Žiemos numeryje Nr. 4 (65)https://knygynas.tapati.lt/444/

Facebook komentarai