Sielovada Vokietijoje

2022 birželio 28 d.
Vokietijos lietuvių krikščionių ekumeninė bedruomenė

 „Didžioji tyla“ („Die grosse Stille“)

2022-06-09 20:00:26
Dalinkis:

Režisierius: Philip Groning

Filmo žiūrovų amžiaus cenzo nėra

Filmo trukmė: 164 min.

Žanras: Dokumentika

Tema: Religinis filosofinis

Metai: 2005

Šalis: Vokietija, Prancūzija, Šveicarija

Filmas prancūzų kalba, bet tai beveik nebylus kinas, dėl to užtenka subtitrų, kurių irgi yra labai mažai.

Europos kino akademijos ir Sandanso filmų festivalio apdovanojimai kaip geriausiam visų laikų dokumentiniam filmui.

Filmo aprašymas

Tai pirmasis visoje kino istorijoje filmas, praveriantis Prancūzijos Alpėse įsikūrusio itin uždaro vyrų kartūzų vienuolyno Grande Chartreuse (Grand Šartrioz) sienų saugomą paslaptį – tylą.

Tai užburiantis ir beveik nebylus filmas-meditacija.

Nuotraukų  šaltinis  – internetas

Tai filmas apie visiškai kitokį gyvenimą, apie buvimą Čia ir Dabar su Dievu, apie žmones, kurie savo gyvenimus paskyrė Dievui kaip realiai veikiančiam Asmeniui jų gyvenimuose. Tai filmas apie ramybę, kai, atrodo, nieko neatsitinka, bet visą laiką kažkas vyksta.

Režisierius Phillip‘as Groning‘as vienuolyne gyveno ir filmavo tik pusę metų, bet vienuolių sutikimo nufilmuoti jų gyvenimą laukė apie 15 metų. Tada, kai jau nebesitikėjo gauti kvietimo, atėjo žinia, kad kartūzai sutinka, kad Groning‘as nufilmuotų jų kasdienybės momentus.

Lig tol nė vienam prašalaičiui nebuvo leista peržengti vienuolyno slenksčio.

Ligi šiol niekam kitam tai nėra leista.

Šis vienuolių atsiskyrėlių ordinas gyvena toje pačioje maldos, tylios meditacijos ir širdies pokalbio su Dievu ervėje kaip ir savo įsikūrimo dieną 1084-aisiais metais.

Aklas vienuolis filmo pabaigoje sako: „Nėra praeities, ateities, yra tik dabartis, kurioje byloja Dievas.“ Ši aklo vienuolio frazė pakartoja Senojo Testamento Dievo priminimą Mozei: „AŠ ESU, KURIS ESU“ (Iš 3,14).

Tinka/netinka

Tai lėtas, įstabus filosofinis filmas, kuriame nėra dėmesį prikaustančio intensyvaus siužeto, ryškių vaizdų, dėl to tai kitoniškas filmas. Jį žiūrint apima toks pat jausmas, kai skaitydami gerą, bet sudėtingą knygą suprantame, kad šis kūrinys visam laikui liks mūsų atmintyje.

Beveik trijų valandų filmas netinka žmonės, mėgstantiems greitį – greitą maistą, greitą rezultatą, kurie skuba, negeba išlaikyti dėmesio, nemoka nurimti, ištverti, išbūti. Šis filmas netinka tiems, kurie neina gilyn, nenori pažinti kitų gyvenimo pusių, pavyzdžiui, pašvęstojo gyvenimo grožio ir prasmės.

Filmas netinka tiems, kurie domisi tik gyvenimo paviršiumi ir laikosi stereotipų.

Kita vertus, galbūt kaip tik šis filmas yra tiems, kam trūksta ramybės, maldos, kantrybės, gelmės, minties skvarbumo. Paradoksalu, bet šis kino dokumentikos šedevras, iškart sulaukęs begalės pripažinimų, parodo, kad realybė yra graži ir prasminga, kai ji išgyvenama kartu su Dievu, nors kasdien vyksta tie patys dalykai (ta pati rutina, ta pati dienotvarkė, tos pačios taisyklės). Ir taip yra nuo XI amžiaus. Keičiasi tik metų laikai, debesys danguje, vėjas, bėga laikas. Keičiasi ir tai, kas vyksta žmogaus širdyje.

Keičiasi ir žiūrovas po šio filmo.

Asmeninė nuomonė apie filmą

Žiūrėjau šį filmą daug kartų. Žiūriu jį tada, kai noriu pamatyti, kokia gali būti graži realybė vien dėl savo kasdienio paprastumo, ritmo ir, žinoma, maldos.

Kasdienis brolių vienuolių gyvenimas yra Biblijos skaitymas, malda ir paprasti darbai: maisto gaminimas, darbas darže, malkų pjovimas, drabužių siuvimas, suplyšusių batų klijavimas. Režisierius jautriai stebi atsiskyrėlių gyvenimą atverdamas paslaptingą detalių grožį. Parodoma, kad gyvenimas yra nepaprastai gražus. Bet be maldos nebūtų nei detalių grožio, nei ramybės, nei kasdienybės tylaus ritmo. Be Dievo nėra tikro grožio. Nepaprasta ir tyla – ji yra skambanti, pilna būties, veiksmo ir labai džiaugsminga.

Tik tyloje galima išgirsti Dievo balsą, pajusti Jo artumą ir vedimą.

Šis filmas ragina ir mus prisiliesti prie Didžiosios Tylos kaip paslapties mūsų viduje, mūsų sąmonėje, kur slepiasi Dievo kibirkštis – visi esame sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą. Pažinę dalelę Tylos, galėsime sakyti, kad būsime ragavę kitokio gyvenimo.

Tyla sužadina Dievo ilgesį. Dėl to taip mėgstu šį filmą.

Nuotraukų  šaltinis  – internetas

Nors žemėje nėra absoliučios tylos, ją nuolat pertraukia net mūsų širdies dūžiai ar kvėpavimas, bet jeigu norisi vidinės ramybės, tai susikurkite jaukią ir truputį kitokią aplinką, įsitaisykite patogiai ir semkite šias tris filmo valandas kitokio gyvenimo grožį. Juk mes gyvi ne vien tik šio pasaulio duona. Mūsų gyvenimo pamatas yra kažkas daugiau, giliau. Mes nesame nei mūsų statusas, nei karjera, nei vardas ar pavardė – Didžiojoje Tyloje viskas išnyksta, viskas susilieja. Kas mes esame, kokie mes esame, galime pamatyti tik tylos akimirkomis – joje daug kas išsigrynina.

Linkiu atrasti kiekvienam savo Didžiąją Tylą.

Nuotraukų  šaltinis  – internetas

P.s.

Kam įdomu – šioje nuorodoje išskirtinis režisieriaus interviu apie filmo kūrimą:

Parengė  Virginija Tamošiūnaitė

Facebook komentarai