Pristatome Vokietijos Bestselerio autorių Vilhelmą Buntzą (Wilhelm Buntz) ir jo knygą
„Biblijos rūkorius“ (“Der Bibelraucher“).
Refleksijomis dalinasi Karolis Genutis.
Tik Dievo meilė gali pakeisti žmones.
Knyga „Biblijos rūkorius’’
Ši istorija apie atleidimą.
Biblija – nuo plaučių iki širdies
Ten, kur trūksta meilės, visur kyla problemos. Vilhelmui jos trūko nuo pat gimimo, kai nelauktas vaikas vos nemirė būdamas kūdikis –paliktas ligoninėje, kur gyvybė ir mirtis svyravo tarsi ant svarstyklių lėkštelių, ir tik, kaip atrodė tuo metu, gyventi jį dar skatino slaugytojų meilė ir rūpestis. Atlaikęs šią akistatą su mirtimi ir visų atstumtas, jis pradėjo nemylimo žmogaus gyvenimo kelią. Jis buvo nepajėgus jausti, todėl buvo linkęs į smurtinius veiksmus.
Bet kokia gali būti ateitis to, kuris nuo kūdikystės vaikų namuose, kurio, dar vaiko, pakeitusio daugiau nei trisdešimt globos namų, svajonė – tapti gangsteriu? Tad nesunku įsivaizduoti, kad jo ateitis – už grotų, kas ir nutiko, jam sukakus 16 metų: netyčinė žmogžudystė, vėliau – inkriminuotų iš viso pusantro šimto nusikaltimų, ir galu gale jis tampa ieškomiausiu Vokietijos nusikaltėliu. Tokia praeitis ir vaikystė be meilės nieko gera nežadėjo visą likusį jo gyvenimą, ir tikrai neatrodė, kad šis kūdikis užaugęs kvies atsiversti ir tikėti Evangelija – tai buvo visiškai beviltiška, bet tik ne Dievui.
Man šis epizodas primena luošio išgydymą, kur vaizduojama Jn 5, 1–15, kaip Jėzus ieškojo visiškai beviltiško ligonio – iš visų beviltiškiausio. Skaitydami šią istoriją, matome, kad Jėzus ypač mylėjo atstumtuosius, atskirtuosius žmones – kaip ir šio kūrinio autorius Vilhelma Buntza.
Skaitydami knygą „Biblijos rūkorius’’ (“Der Bibelraucher“) galime pajausti, kaip veikia tikra, išgyventa krikščionybė ir sekimas Jėzumi pakeičia žmogaus gyvenimą į gerąją pusę. Ši istorija parodo tikrąją Jėzaus galią: nuo pasiklydusio, užkietėjusio nusikaltėlio iki mielo žmogaus ir pamokslininko (taip pasikeitė Vilhelmas). Šis liudijimas rodo, kad tik kažką panašaus patyrę žmonės, kuriuos Dievas išvedė iš pačių baisiausių aplinkybių, gali suprasti tokią sąžiningo gyvenimo situaciją: kai Dievas tau ką nors pasakys, būk tikras, kad tai padarys tave teisų ir švarų.
Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Mk 1, 40–45. Jn 8, 1–11 „ Eik ir daugiau nebenusidėk“ Jn 8, 1–11.
Knygos skyrius apie pagundas, į kurias pateko Vilhelmas Buntzas po atsivertimo ir išėjęs iš kalėjimo, yra labai tikroviškas ir rodo, kad tikintys krikščionys visada gali patekti į bėdą, bet ’’ Net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins.“ (Iz 42, 3) – tą patyrė Vilhelmas Buntzas.
Per visą savo vaikystę jis jaučia, kad yra nieko vertas, ir galvoja, jog nieko gero šiame pasaulyje nėra ir pasaulis be galo liūdnas. Jis jaučiasi visų atstumtas, ir meilės troškimas jo būtį pasuka labai bloga linkme. Dar būdamas vaikas, turėdamas elgesio sutrikimų, pakeičia daugiau nei 30 skirtingų globos namų, o vaikystės noras tapti gansgsteriu netrukus pradeda pildytis: luošina kitus, daužydamas jiems galvas. Jis tampa tikru gangsteriu – išsipildo vaikystės noras – ir, būdamas 16 metų, pirmą kartą sėda į kalėjimą Gyvendamas globos namuose Austrijoje, per atostogas jis pavagia automobilį ir sukelia eismo įvykį, kurio metu žūsta policijos pareigūnas – penkių vaikų tėvas, o sužalota keleivė lieka nuo juosmens suparalyžiuota.
Atsivertimas ir vidinė reformacija
Bruchsal kalėjime Vilhelmas ne kartą atsidurdavo vienutėje, kurioje buvo tik Biblija. Kiekvieną perskaitytą puslapį iš pykčio jis, susukdamas į jį taboką, surūkydavo, galvodamas, kad taip rūko savo kelią į Naująjį Testamentą. Kai po šešerių metų jis perskaitė ir surūkė visą Senąjį Testamentą ir pasiekė Kalno pamokslą Naujajame Testamente, jam kažkas atsitiko. Jis pradeda dialogą su Dievu ir jo klausia: „Jei turi man planą, turi mane pakeisti ir užkariauti mano širdį“. Ir pokytis įvyksta. Kaliniai ir prižiūrėtojai pastebi, kaip Vilhelmas tampa ramesnis, nebemėto maisto į prižiūrėtojus. Jis meldžiasi. Jis prokurorui prisipažįsta padaręs neįrodytus nusikaltimus. Prokuroras nutraukia procesą, ir Vilhelmas paleidžíamas iš kalėjimo. Jis susitinka su savo aukomis, dalyvauja Biblijos studijų grupėje, prašo atleidimo visų sužeistųjų. Knygoje pavaizduota sukrečianti istorija apie našlę su penkiais vaikais, kur jis pražudė vyrą ir tėvą. Vilhelmas susitaiko ir su savo tėvu, ir veda žmoną, su kuria augina du sūnus.
Dievas žiūri į širdį
Skaitydami šį liudjimą, matome, kaip Dievas išgelbėjo Vilhelmą iš pačių blogiausių aplinkybių. Dievas žiūri į širdį, bet, deja, turiu pripažinti, kad vis daugiau matome tokių, kurie tiki išore. „Dievas pažįsta tavo širdį“. Daugelis krikščionių nebetiki Dievo perkeičiančia galia, jie laikosi tik „išorinio“ pamaldumo , bet neigia Dievo galią. Biblijos studijose lankosi vis daugiau krikščionių, turinčių tikslą tiesiog įgyti geresnį išsilavinimą visuomenės akyse. Bet Wilis yra tas, kuris yra pasišventęs Kristaus sekėjas, kuris žino, už ką buvo atleista. Lk 7, 36–50 „Kam mažai atleista, tas menkai myli“. Kaip svarbu atsigręžti nuo savo senojo gyvenimo ir sekti iki galo Dievu, atiduoti Jam savo širdį, kad Jis pasikeistų ją, ir kai Dievas tau ką nors pasakys, kai kvies eiti į dialogą, tu turi būti tikras, kad tai padarysi Tave švarų. Išpažink jam savo nuodėmės dabar, jis yra ištikimas..Atgailaukite ir atsiverskite!!! Žmonėms reikia pagalbos, jie pasiklysta. Mes matome iš šios istorijos, kaip reikia mums visiems meilės. Nenustokime atleisti, atleiskime ir Vilhelmui – jei Dievas gali jam atleisti, tai mes tikrai galime. Nes mes visi esame nusidėjėliai.
Matome, kaip Dievas jam grąžino visa prarastą laiką. Niekada nėra vėlu grįžti į Tėvo namus, nors ir vienai valandai, nors ir vienai dienai, tai yra verta, verta gyventi dėl vienos minutės jo namuose.
Mums reikia pabusti
Jei krikščionybėje tik žaidžiama išorine pamaldumo „išvaizda“, tai supraskime: Dievas yra gyvas ir galingas, ir šiandien yra toks pat, koks buvo tada, ir mes turime jam atverti savo širdis ir leisti pašalinti visą nešvarumą, turime vėl priimti Jį ir Jo žodį. Jo žodis yra tiesa, tai ne ideologija, kas yra tiesai priešingybė. Turime tikėti kaip vaikai. Ar mes tikime tuo, ką Dievas pasakė savo Žodyje?
Turime sutelkti dėmesį į savo dvasinių namų vidaus valymą, vidinę reformaciją padaryti, kaip bažnyčia padarė prieš 500 metų. Susidoroti su savo nuodėmingu požiūriu ir klaidingais motyvais. Jei vidinis žmogus yra teisus, geras jo širdies lobis duoda gėrį (Lk 6:45). Vidinis teisumo lobis ištekės, kad sukurtų ir išorinį šventumą. Mūsų moralinis ir dvasinis charakteris automatiškai atsiskleis išorėje.
Vilhelmas Buntzas
Wilhelmas Buntzas gimė Ulme 1943 m,
1983 m. jis buvo griežtai saugomame Bruchsal kaleijme.
Paleistas iš kalėjimo, Vilhelmas Buntzas dirbo socialinėje globoje Freiburgo aklųjų namuose, kol išėjo į pensiją 2017 m. spalį. Jis yra vedęs ir dviejų sūnų tėvas. Šiandien buvęs sukčius gyvena pagal šūkį: „Turime plėšti pragarą ir apgyvendinti dangų“.
2019 m. Wilhelmas Buntzas parašo knygą
Šiandieną keliauja per visas bendruomenes ir skelbia Dievo meilę narkomanams, transvestitams, gangsteriams, eina į visas apleistas vietas, kur tik gali skelbti, eina ten, kur kiti bijo skelbti evangeliją.
Tekstą parengė „Sielovada Vokietijoje“
Įgarsino Karolis Genutis
Šaltiniai: https://www.fontis-shop.de/collections/wilhelm-buntz
Nuotrauka: Scm Hänssler leidyklos “Der Bibelraucher“
Knygą galima įsygiti: https://www.buecher.de/shop/hoerbuecher/der-bibelraucher-hoerbuch/buntz-wilhelm/products_products/detail/prod_id/56158218/
