Tu esi istorija.
Tu keliauji per nuotykius.
Tu eini su Jėzumi.
Ir šiame gyvenimo procese Dievas tave formuoja kaip vyrą.
„Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“ (Ef 6,17)
„Niekada nenustokite melstis, kad ir kokios būtų aplinkybės, dėkokie Dievui.“ (1 Tes 5,17)
„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ (Mt 18, 15–20)
Karoli, pastaruoju metu dalyvavai įdomiuose krikščioniškuose renginiuose: keliavai į išgyvenimo žygį kalnuose, koveisi ringe, ėjai į požeminius urvus. Papasakok apie tai, kas tai organizuoja?
2022 m. vasario 10 d. prisijungiau prie Vokietijos krikščionių bendruomenės „4-asis muškietininkas“, kuri pareikalavo iš manęs tikro vidinio Aš, nesuvaidinto jausmo, per skaumą atskleidusio įtrūkimą matyti save kitomis akimis ir tokiuose iššūkiuose, kai nebėra vietos kaukei ar netikrumui.
„4M Deutschland“ arba „4-asis muškietininkas“ yra krikščioniška ekumeninė evangelizacinė organizacija, kviečianti vyrus iš visos Vokietijos patirti gyvenimą Dievo tarnyboje ir patirti Dievą kasdieniame gyvenime. Prieš 170 metų ketvirtasis muškietininkas leidosi į kelionę. Jo, kaip muškietininko, tikslas buvo tarnauti karaliui. Didvyriškas, drąsus ir visada pasiruošęs atiduoti bet ką už karaliaus garbę. Kelionė iš jo daug pareikalavo, bet jis susirado draugų, jį lydėjo broliai. Vienas už visus ir visi už vieną. Galų gale vyras atidavė savo gyvybę už karalių. Jo vardas buvo D’Artanjanas. Panašiai kaip ir D’Artanjanas, tarptautinis krikščionių vyrų judėjimas „4-asis muškietininkas“ šiandien kviečia vyrus į nuotykius: perorientuoti gyvenimą į Dievą ir tarnauti Dievui kaip karaliui. Vyrai skatinami, galbūt pirmą kartą, atrasti visą savo potencialą ir būti didvyriški bei tarnauti Dievui – Šeimai – Bažnyčiai – Teisingumui. Vyrai patiria, ką reiškia tikroji brolybė, kai sakoma: „Vienas už visus ir visi už vieną“. Ir svarbiausia: „Viskas už tą, kuris atidavė savo gyvybę už visus“.
Ką duoda krikščioniui tokie žygiai?
Pirmą dieną susipažinus su vyrais prieš kelionę į kalnus buvo jaučiama arogancija ir puikybė, erudicijos demonstravimas, statuso rodymas. Deja, visa tai subyrėjo į šipulius kelionėje ir atsiskleidė tikrieji širdies mokslai, kas esi iš tikrųjų. Ką esi išmokęs iš tikrųjų gyvenime? Ribinėje situacijoje atsiskleidžia tikrasis Aš, suklupęs prieš Dievą.
Šios aktyvios veiklos padeda sau atsakyti į klausimą, ar tebesu gyvas dvasioje, ar aš nesislepiu nuo Viešpaties, ar leidžiuosi būti surastas? Senojo testamento Išėjimo knygoje Dievas tarė Mozei: „AŠ ESU, KURIS ESU“, kitas tų eilučių vertimas yra “Aš esu gyvenimas gyventi”. Taigi šios krikščioniškos veiklos man reiškia ieškoti žmogaus. Ne kaip Diogenas ieškojo žmogaus su žiburiu turgaus aikštėje, bet savyje ieškoti žmogaus. Kristus tapo tikru žmogumi, žmogišku. O ką man reiškia būti žmogumi? Naujajame testamente girdime Pilotą ištariant žodžius Kristui ‘’Štai Žmogus’’. Kristus buvo ir klestintis, ir besijuokiantis, ir verkiantis. Mane tai inspiruoja klausti savęs, koks aš esu žmogus.
Tai labai vyriškas, ribinis būdas pažinti save, ieškoti Dievo. Jame esama ir pavojingumo, rizikos. Dėl ko reikia tos rizikos, norint pažinti Dievą ar save?
Manau, pati didžiausia rizika yra nepažinti Dievo, bet gyventi su Dievu verta ir minutę. Labai būtų gaila iššvaistyti savo gyvenimą ieškant Dievo, bet susikuriant netikrą Jo atvaizdą. Kuo greičiau leisimės į šią kelionę Dieve ir su Dievu, tuo stipriau patirsime gyvenimą, išdrįsdami būti su Viešpačiu ir pasitikėti Juo čia ir dabar.
Kalnai, sniegas, pusnys, žiema, miegoti palapinėje, urvai ar net imtynių ringas – visa tai mane asmeniškai įkvepia naujai pažinti bendrystę su savimi, su Dievu, su kitais. Išlikti Dievo artume tada, kai leidiesi į nežinomybę. Arba kai galvoji, kad jau niekas nebegali nustebinti, pajunti, kad Dieve viskas yra nauja. Jis viską kuria kasdien iš naujo. Tai prilygsta širdies praplėtimui, mokinimuisi būti žmogumi. Man svarbu išeiti iš savo mąstymo ribų, o tokie iššūkiai tam labai padeda. Išeiti už namų patogumo ribų į kitokias gyvenimo sąlygas, aplinkybes. Po to drąsiau galima keliauti į Pažadėtąją žemę, dar geriau pažinti Kristų ir save. Tai gyvenimo kelionė, kai pažindamas save, pažįstu ir dangų. Ir atvirkščiai, pažindamas Dievą, kitaip pažįstu ir save. Šis laikas su Juo kitokiomis gyvenimo sąlygomis tampa ypatingas. Visa tarsi sustoja, tarsi nebėra linijinio laiko, o viskas eina cikliškai. Tai leidžia suprasti, kad nieko nėra klaidinga mūsų gyvenimuose, jeigu Viešpats yra išpažįstamas kaip tikras Dievas.
Kokį sutikai save kalnuose? Ringe? Urvuose? Ir kaip patyrei Dievą tose nekasdieniškose aplinkybėse?
Kalnuose save sutikau palūžusį ir keliantį sau klausimą, ką aš čia veikiu: buvo labai šalta, tai galvojau, galbūt galima kažkaip visa tai baigti ir važiuoti namo. O tada suspaudė širdį iki ašarų iš kažkur atėjusi mintis: „Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 28). Vėliau šį klausimą „ką aš čia veikiu“ išgirdau iš pastorių: “Ką čia veiki, Elijau?“ (1 Kar 19,9 ). Jis buvo skirtas visiems. Iš naujo pradėjau klausti savęs, ką aš veikiu gyvenime ir ką aš čia veikiu, ką veikiu ten ar ten? Ir galvoti, kur ir kaip mano veiklose yra Dievas.
Ringe „Victorious“ patyriau kitokius išgyvenimus. Kai atėjo laikas pasirinkti priešininką, puoliau prie silpniausio. Man pavyko susitarti su juo kautis ringe ir mintyse aš jau džiaugiausi lengva pergale. Bet Dievas turėjo man kitą planą. Prieš einant į ringą mano priešininkas atsisakė kautis, nes susirado sau lygiavertį partnerį ir man liko tik toks priešinininkas, su kuriuo nedrįso kautis kiti – mėgėjas boksininkas. Nebeturėjau kito pasirinkimo, tik kautis su daug stipresniu už save. Mano džiaugsmas duoti į kailį ir pergalingai eiti namo išgaravo kaip dūmas. Mintyse virė kova. Atėjo laikas prisiimti atskomybę ir kautis iš visų jėgų. Ringe buvo svarbu išlikti 7 minutes arba iki pergalės sumušant 3 kartus ranką priešininkui. Šioje kovoje pajutau Dievo buvimą šalia, kad Jis yra kartu su manimi, kai aš kovoju iš visų jėgų, kai savo gyvenimo nukritimuose vos pasikeliu, kad Dievas yra šalia, kai man reikia atiduoti visas jėgas, kad išsinerčiau iš rankos, kuri mane smaugia. Tikslas buvo nepasiduoti ir kovoti. Ringo žiūrovai serga už atkaklią kovą iki galo, už tai pelnoma garbė. Taigi ringe supratau, kad nereikia rinktis sau lengvo priešo, kad bet kokį priešą galima įveikti, kad ir kaip bijai, jei esi su Dievu. Pagaliau suvokiau, kad pergalė yra padaryti viską, ką gali.
Urvuose laukė šaltis, drėgmė, vorai, tamsa, šikšnosparniai, deguonies trūkumas, siauros vietos, kurias reikėjo per jėgą prašliaužti, kartais klūpant. Man šis žygis davė nusižeminimo patirtį. Klūpėti prieš savo Kūrėją. Nebijoti šliaužti tamsoje į šviesą. Simboliškai tai reiškė išdrįsti išeiti iš visų savo gyvenimo tamsumų. Požeminiuose urvuose buvo galima ir pasiklysti, ir nužengti į vietas, kur trūko deguonies. Požeminėse olose patyriau atgailos maldą, kai meldimąsi sujungi su kūnu. Man artodo, kad ypač jaunimui toks evangelizavimas, tokios patirtys būtų pats efektyviausias būdas kalbėti apie Dievą.
Netrokšti lengvų pergalių, nebijoti sunkių išbandymų, nusižeminti ir suklupti prieš Dievą, nebėgti nuo pavojų – visa tai, kaip bebūtų, skamba labai vyriškai. Tai suponuoja klausimą apie vyriškumo temą krikščionybėje. Ar ši tema yra tam tikra mūsų laikų problema?
Skaitant Senąjį testamentą mes matome, kad kelionė į Pažadėtąją žemę buvo tarsi kelionė, kaip tapti tikru, laisvu ir oriu žmogumi, kuris nebijo iššūkių ir pasikliauja Dievu. Taip, visos šios patirtys daro vyrus vyriškus, bet, manau, svarbiausia yra rasti savo kryptį gyvenime, kaip aš pažinsiu Dievą, kaip pažinsiu save. Ar tai būtų akademinis kelias, ar fizinis, svarbu rasti save kaip žmogų ir eiti į Pažadėtąją žemę. Tai labai svarbi kelionė, net jeigu ji vyksta ir labai nedidelėje teritorijoje ar tik mintyse. Nes realiai atstumas iki Pažadėtosios žemės nebuvo didelis, bet Mozė tarsi specialiai žydus vedžiojo po dykumą keturiasdešimt metų, kol pasikeitė jų mąstymas, kol jie subrendo laisvam ir oriam gyvenimui.
Visi šie savęs pažinimo žygiai, ko gero, nesuviliotų moterų, taigi kyla klausimas, ar krikščioniškame pasauliečio gyvenime turėtų būti kažkas tik vyrams, o kažkas – tik moterims?
Mano patirtys yra apie naują vyrišką evangelizaciją, galbūt labiau tinkančią jaunimui, nes tai yra aktyvios patirtys. Nenoriu išskirti ir nuvertinti kitų patirčių. Man pažinti Dievą per iššūkius yra išskirtinis būdas. Bet krikščionybė gink Dieve neturi būti tik vyriška ar tik moteriška. Visos patirtys yra svarbu, o svarbiausia – tai nuoširdus jautrumus pažinti meilės kvapą, kur bebūtum.
Bet apie kokią meilę ir apie kokį jautrumą galima kalbėti požemio urvuose, kovos ringe, kalnų šaltyje? Praskleisk šias patirtis plačiau, jei įmanoma.
Na, tikslas pasiektas, jeigu galime kalbėti apie meilę urvuose ar kalnuose. Kai ruošėmės į požeminį žygį, vienas vyras patyrė panikos priepuolį, bet nuo to nesumenko jo vyriškumas, tačiau taip atsiskleidė jo ir mūsų visų trapumas, atsirado kitų rūpestis ir palaikymas. Manau, čia ir prasideda meilė. Kelionės tikslas ir buvo rasti vietą prasiskleisti meilei. Tiesiog sukurti jai salygas pradėti veikti. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 31–46). Man krikščionybė yra vieta atsiskleisti meilei.
Bet juk galima meilę, jautrumą, Dievą patirti ir pilstant sriubą vargšams ar panašiai. Bet Tu tris kartus rinkaisi ribinius išbandymus. Tose patirtyse buvo baimių, pavojų, tamsos, šalčio – labai nemalonių dalykų. Dėl ko iššūkiai, o ne rami ir patogi krikščioniška bendrystė?
Matyt, tame yra noras numirti sau, noras išeiti iš savo senojo „aš“ susiduriant su baime, iššūkiais. Aš noriu patirti naujų jausmų savyje su mane perkeičiančia jėga, nugalėdamas save ir prašydamas Dievo, kad Jis pakeistų mane. Nes kuo labiau pažįstame Dievą, tuo labiau mes norime keistis, o patogiai sėdėdamas namie aš negaliu pažinti savęs per iššūkius, negaliu sėdėdamas fotelyje pažinti Kristų audros metu. Jeigu tu gyvas žmogus – tu keitiesi. Jei krikščionybėje tik žaidžiama išorine pamaldumo „išvaizda“, mes nepatirsime to, ką duoda mums tikėjimas. Atverti savo širdis ir leisti pašalinti visą nešvarumą apnuoginta širdimi, perkeisti žvilgsnį ir patirti Kristaus žodžio jėgą – vyrui tai turi būti vyriškumo pavyzdys.
Man svarbu nuolat augti, daryti kažką per Jį, su Juo ir Jame, kad Kristus man kalbėtų ugnimi, audroje ar ramiame vėjelyje. Rinktis iššūkius skatina noras vėl ir vėl svajoti, laimėti, o patyrus pralaimėjimą, vėl pakilti iš naujo. Tai mus keičia. Kiekvienas įsimylėjimas, kiekviena kelionė – visa tai, kas lėtai ir nepastebimai virsta patirtimi, mus keičia ir kviečia patirti naują draugystę su Kristumi.
Pirmą rugpjūčio savaitę viešėjai Lietuvoje ir dalyvavai įdomioje ekumeninėje konferencijoje “Tėvo namuose” Šiauliuose. Po jos pasakei įdomią frazę, kad vyrams reikia ne tik žygių į kalnus ar urvus, bet ir proto žygių. Pakomentuok šią mintį, prašau.
Kai atsiduriu šalia žmonių, kurie daug metų skiria Dievo žodžiui analizuoti ir tyrinėti, rašo mokslinius darbus ir visa tai glaustai ir įdomiai perteikia konferencijoje kaip pranešimo medžiagą, tada suparantu, koks tai intelektualinis iššūkis. Tai minties žygiai. Vienas labiausiai mus keičiančių žygių, tai mąstyti. Bet kol kas, deja, šiuose proto žygiuose yra mažiausiai žygiuojančių. Kita vertus, kas ieško, tas randa. Pats paprasčiausias tikslas proto žygiui, manau, galėtų būti nekalbėti paviršutiniškai apie viską su visais ir bet kaip. Konferencijoje man daug kas buvo nauja, ypač patiko formatas, kai menas įtraukiamas kaip šių laikų krikščionybės liudijimas. Pavyzdžiui, kino režisierius Audrius Stonys pristatė kelis filmus, liudijančius apie Dievą, įsiminė Dalios Morozovaitės eilėraščiai. Menas irgi kalba apie Dievo patirtį ir turi galią mus keisti.
Dėkoju už pasidalijimą ir linkiu naujų žygių dar nepažintomis kryptimis.
Karolį Genutį kalbino Virginija Tamošiūnaitė.
