Sielovada Vokietijoje

2022 spalio 06 d.
Vokietijos lietuvių krikščionių ekumeninė bedruomenė

Virginija Tamošiūnaitė: už meno kūrinio veriasi dieviška tikrovė

2022-08-30 16:04:24
Dalinkis:

Sielovada Vokietijoje bendruomenė nuo 2022 metų pradėjo organizuoti teminius mokymus. Pavasarį septynias paskaitas vedė dr. Giedrius Saulytis. Šį rudenį klausysime paskaitų apie Van Goghą. Virginija, dėl ko būtent šios paskaitos?

Dėl to, kad Jūs, sielovados Vokietijoje bendruomenė, pakvietėte ir aš esu už tai labai dėkinga, nes galiu pasidalinti tuo, kas galbūt bus įdomu ir platesnei auditorijai. Jūs esate nuostabi, maža ir jauki lietuvių išeivių bendruomenė, kuri ieško santykio su Dievu. Šių metų pavasarį klausėte įdomių dr. Giedriaus Saulyčio paskaitų apie Naująjį Testamentą. Mano siūlomų penkių rudens ir žiemos susitikimų turinys labiau kreipia į mąstymą apie Dievą per meną, tapybą ir kultūrą apskritai.

Bet dėl ko Van Goghas? Dėl ko pasirinkai jį?

Van Gogho paveikslo „Kavinės terasa naktį“ reprodukcija ilgą laiką kabėjo mano namuose. Ne itin patogioje vietoje. Aš dešimt metų vaikščiojau pro tą darbą, kartais jis man trukdė, kartais norėdavau jį nukabinusi nunešti į sandėliuką.  Atrodo, kasdienybė, atsitiktinumas. Bet argi yra mūsų gyvenimuose atsitiktinumų? Tikinčio žmogaus gyvenime – beveik ne. Sykį nežinau, ką aš toje reprodukcijoje „Kavinės terasa naktį“ pamačiau, bet puoliau internete skaityti apie Van Gogho tapybą. Beveik viskas atrodė žinoma, girdėta. Van Goghas yra vienas labiausiai išnagrinėtų dailininkų. Apie jį pastatyta keletas filmų. Parašyta daug knygų. Atrodo, ko dar ieškoti? O ieškojau. Nežinia ko. Mano pasąmonė kvietė toliau, giliau. Tada radau, kaip viename laiške broliui Theo Van Goghas rašo, jog didis menininkas yra tas, kurio kūryba atveda prie klausimo apie Dievą. Po to radau keletą mokslo darbų, keletą nišinių straipsnių, kalbančių būtent apie Van Gogho dievoiešką per tapybą. Atsivėrė Van Gogho kūrybos teologinis laukas, kuriame beveik visi jo kūriniai nurodo į Dievą, kalba apie Jį, bet perkeltine, simboline kalba.

 Ką tau pačiai reiškia šios paskaitos?

Van Goghas sakė, kad norint suprasti didžiuosius kūrėjus, tereikia jų darbuose ieškoti Dievo. Jo draugui Emiliui Bernardui tai ne visada sekėsi, ypač žiūrint į Rembrandto tapybą. Kaip ir man, daugumai mūsų. Taigi Van Goghas jam laiške rašo: „pasistenk tūkstantį kartų daugiau“. Nuostabu. Ar mes stengiamės bent dešimt kartų daugiau, ieškodami Dievo, meilės, laimės?

Van Gogho laiško pavyzdys (nuotrauka iš interneto).

Van Goghas pats aistringai ieškojo įkvėpimo kitų menininkų darbuose, ieškojo Dievo santykyje, gamtoje, kasdienybėje. Šiandien yra be galo daug informacijos, pasirinkimų. Ir apie Van Goghą, atrodė, viskas beveik žinoma. Kaip atsirinkti? Paprastai: ar tai veda mane Dievo link? Taip rinkosi Van Goghas. Ar muzikos kūrinys, knyga, paveikslas – ar kūrinys kelia klausimą apie Dievą? Ar tai, ką renkuosi, paaiškina gyvenimą giliau, nei man atrodo? Ar tai užpildo mano nežinojimo kertes?

Aš esu meno ir kultūros žmogus; atrodė, kad Van Goghas – kažkas gerai žinoma. Bet iš tiesų beveik nieko apie jį nežinojau. Teologiniu požiūriu jo kūryba nagrinėta labai nedaug. Nustebau, kad ne tik Van Goghas, bet apskritai nyderlandų dvasinis, kultūrinis mentalitetas – protestantizmas, tapybos mokykla –  kitaip interpretuoja tai, ką mes, rodos, esame įpratę „žinoti“, „suprasti“. Taigi grįždama prie Van Gogho nuorodos visur ieškoti Dievo, noriu ta žiūrėjimo kryptimi pasidalinti. Ir linkėti sau bei kitiems, kad mūsų ieškojimai, santykiai, pokalbiai vestų prie gilesnio žvilgsnio. Van Goghas padeda pagilinti žvilgsnį į pasaulį.

Kodėl reikia apie tai kalbėti ?

XXI a. pasaulyje nebėra imperatyvių „reikia-nereikia“, „privalai-neprivalai“. Bet kaip sakė Dantė, „gyvenimo nuėjus pusę kelio“, ko gero, viskas ima atrodyti kitaip. Imperatyvai skamba nejaukiai, bet iš tiesų reikia dalintis tuo, ką turime. Ir jeigu aš esu nors kažkokia inteligentijos dalis, noriu dalintis tuo, kas kitą veda į šiek tiek gilesnį tikrovės supratimą. Menininkai sustabdo savo kūrinyje kažką, kas peržengia realybės ribas, tarsi priverčia žiūrovą sustoti ir pagalvoti, o kas slypi už nutapyto vaizdo, parašyto eilėraščio? Už kūrinio veriasi kita tikrovė. Kita dieviška tikrovė, kurią mums dovanoja menininko žvilgsnis. Kokia ji? Norėčiau kiekvieno paklausti – kokia jums veriasi dieviška tikrovė, kai realybės uždanga plyšta? O tikinčiam žmogui toji uždanga turi plyšti, nes Kristus savo mirtimi mums atvėrė kitą tikrovę. Van Goghas norėjo visa  tai parodyti tapydamas.  

Kas tau yra sielovada asmeniškai?

Pirmiausia tai yra gyvenimas ieškant, kalbant, meldžiantis, mylint – tai kelionės su Dievu laikas. Tai kelias. Kaip Kristus sakė, kad Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kartais man kažkas paskambina arba susitinka pasikalbėti dvasiniais klausimais, tą valandą mes išeiname į Kelią – bet ne dviese, o trise, kartu su Kristumi, kartu su Šv. Dvasia. Antra, sielovada yra santykis – į Dievo pažadėtą tikrovę, pilnatvę vedantis santykis su viskuo, kas mums šioje žemėje duota. Pradedant nuo santykio su kitu, su artimu, baigiant santykiu apskritai su gyvybe, su gamta, miegu, valgiu, kūryba ir t. t. Tai Tiesos momentas – koks mano santykis? Trečia, tai yra mano viso gyvenimo antrinis ar pirminis pašaukimas, nežinau, kuris. Tai Gyvenimas. Van Goghas buvo pašauktas per tapybą kalbėti apie Dievą. Mes visi turime pašaukimą pašaukime. Kažkokį pirminį pašaukimą, kažkokį antrinį. Man širdis liepia nešti žinią apie tikėjimą, dvasią, nors tai pati sunkiausia užduotis, nes nėra jokių tikėjimo įrodymų, nėra jokių vilties garantijų, kitam žmogui negali nieko žadėti, tik parodyti empatiją, meilę, priminti Kristų arba atrasti žodžius, jeigu sako, kad, pavyzdžiui, Kristumi netiki.

Dėl ko jauti pašaukimą prisidėti prie užsienio lietuvių sielovadinės bendruomenės?

Bendruomenės žygis. Nuotr. K. Genučio.

Būti kartu su jūsų bendruomene aš nesirinkau pati, mane susirado, paskambino, pakvietė, o aš dėl to dėkinga Dievui ir žmonėms. Geriausi dalykai mane patys susiranda. Visada maldoje sakau Dievui, kur nori mane matyti, ten ir vesk, kur nori mane panaudoti, ten ir naudok. Šiuo požiūriu labai gerai sutariu su Dievu. Jis ir atveda, ir parodo kelius, kryptis. Jo valia man labai patinka. Mielai pasiduodu Jo vedimui – tai visada geriausias ir gražiausias kelias, bet nebūtinai lengviausias.

Be galo svarbu yra burtis į online bendruomenes, kai skiria dideli atstumai. Tai leidžia bet kur esantiems lietuviams būti kartu. Lietuvybė šiuo atveju – išeivijoje – yra ne tik pilietinės, bet ir dvasinės tapatybės dalis, kuri nebėra savaime suprantama, kaip tai yra gyvenant Lietuvoje. Kaune aš nepasiilgstu kalbėti lietuviškai. O jūs – taip. Ir tai yra labai jautru. Įsivaizduoju, kaip bėgant metams pasiilgstama savo krašto, kalbos, nors ir pamilstama kita šalis, priprantama ir svetur, kur gal iš dalies ir geriau materialiai, psichologiškai, bet Tėvynė, Gimtinė matuojama žodžiais „tėvai“  ir „gimti“ – tai mūsų genetinis, mentalinis pamatas, dvasinė ašis. Mūsų, baltų, ir genetinis kodas bendras, truputį kitoks, vienintelis toks pasaulyje – kiek mūsų beliko, todėl noriu kažkaip prisidėti prie lietuvių išeivių bendrystės. Be galo myliu Lietuvą ir kur bebūtų lietuviai, noriu, kad jie būtų Lietuvos piliečiai, kad valdžia leistų turėti dvi pilietybes.

Sielovada Vokietijoje organizuoja kartą į metus piligriminį žygį. Ką manai apie piligrimystę?

Rudens žygis. Nuotr. K. Genučio.

Žygis, ėjimas, vaikščiojimas – man atrodo, yra geriausia ir sveikiausia žmogaus veikla nuo tada, kai mes išmokstame vaikščioti.  Aš einu, kai nieko nenoriu – išeinu ir tiesiog einu. Einu, kai ko nors labai noriu – išvaikštau tai. Aš viską koreguoju vaikščiojimu. Bėgioti nemėgstu. Bet eiti, o, galiu eiti bet kur, bet kokiu oru, bet kada, bet kiek. Kopti, leistis, žygiuoti, vaikščioti. Labai svajoju apie piligriminius kalnų žygius, noriu piligrimystės svetur, ne tik Lietuvoje. Bet krikščioniškos piligrimystės. Noriu ir dar per mažai tai realizuoju. Yra nauja gera F. Gros knyga “Filosofija pėsčiomis“ (leidykla “Hubris”)  – ji tapo mano citatų šaltiniu, kaip kas kur ir kada ėjo. Pavyzdžiui, Nyčė kopė į kalnus ir kūrė savo filosofinius traktatus šokinėdamas per akmenis. Gandhi savo tyliu ir atkakliu ėjimu priešinosi britų okupacinei politikai. Nervalis taip ir neišvaikčiojo savo vidinio nerimo. Kantas vaikščiojo nuosaikiai ir po truputį, bet kiekvieną dieną, visą gyvenimą tuo pačiu maršrutu. O jeigu atsiverstume Bibliją – ten viskas prasideda ir pasibaigia ėjimu. Adomas su Ieva Rojuje pasivaikščiojo, deja, ne itin sėkmingai. Abraomas irgi vis išeina ir išeina, palieka ir palieka įsigyventas vietas. Jo sūnus Izaokas irgi keliauja, ieškodamas sau vietos. Izaoko sūnūs Jokūbas ir Ezavas irgi palieka gimtuosius namus po toksiškų santykių šeimoje. Visa Biblija pagrįsta ėjimo, kelionės motyvais, nes šis motyvas yra savęs suradimo kelionė, Dievo atradimo kelias. Kristus irgi keliauja, eina iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą. Jo gražiausia frazė man yra „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Taigi mielai jungiuosi į visus žygius, į visas keliones, kiek galiu, ir visus skatinu, raginu – eikite. Kelias visada veda pirmyn, net jeigu juo grįžtame. 

Kalbino Karolis Genutis.

Facebook komentarai