Žvilgsnis koncentruotinas ties dviem viena po kitos einančiomis, todėl susijusiomis, Luko Evangelijos vietomis. Jas sieja tai, kad ir kaip mokinių padėties matymas gali skirtis bei prasilenkti su Mokytojo
širdies nuostata. Ne tik tuomet, bet ir dabar. Kontekstas šioms situacijoms tik prideda dramatizmo, nes
tarp jų įsiterpia esminis posūkis Jėzaus tarnystėje žemėje – kryžius. Taigi, ,,Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis”. Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš mus, tas už mus!” Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti. Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?” Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: „Nežinote, kokios dvasios esate. Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti”. Ir jie pasuko į kitą kaimą” (Lk9, 49-56).
Be abejo, pirmuoju atveju kalbama apie Jėzaus kelią Jeruzalės link bei nesvetingą kaimą, o antruoju – ne mokinio atliekamu egzorcizmu Jėzaus vardu. Vis dėlto prasminis ryšys – mokinių nustatomos ribos, draudimai bei grasinimai juos supančiam pasauliui. Mokinių ir Bažnyčios būsimųjų apaštalų nustatomos ribos, draudimai ir grasinimai, todėl žinia aktuali visų laikų Bažnyčiai. Evangelistas, rašydamas tekstą būsimųjų kartų krikščionims, tai numato. Jėzus šias ribas koreguoja. Pakelės pagoniškas miestas nesutinka, kad Jėzus su mokiniais jų žeme vaikščiotų. Mokiniams viskas čia paprasta – jie nori nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ir tokiam uolumui pasitelkiama biblinė Elijo istorija. Bet Jėzus net teologiškai nepolemizuoja, nes supranta, kad ši situacija yra kita. ,,Nežinote, kokios dvasios esate“ (Lk 9, 55). Jėzaus tarnystės žemėje laikas yra gailestingumo, o ne teismo laikas. Jėzus aiškiai įvardija – atėjo gelbėti. Sprendimas, kuris priimamas, šokiruoja savo paprastumu. Jie tiesiog pasuko į kitą kaimą…
Nuolankumas yra sunkus. Ypatingai, kai šalia tavęs ir su tavimi misijoje keliauja pats Dievas. Dievas visagalis ir teisingas, kaip tiki žydai mokiniai. Bet ši situacija demaskuoja visai kitus dalykus – savęs išaukštinimą prieš tuos, kurie laikomi nepažįstančiais Dievo. Tokia vidinė mokinių laikysena.
Kaip jaučiamės, kai mūsų liudijimas atmetamas ar iš mūsų pačių pasišaipoma? Kaip vertiname tuos žmones? Jeigu linkime jiems Dievo teismo, tikrai ne tos dvasios esame. Kaip sunku ramybėje ir nuolankume priimti pasipriešinimą. Sakyčiau, net ne sunku, o neįmanoma be Šv. Dvasios pagalbos. Kyla klausimas, kiek palaikomas ryšys su Šv. Dvasia per maldą ir Rašto studijas? Juk iš tikrųjų, priešiškumas atsakant į priešiškumą yra visiškai natūrali žmogiška reakcija.
Situacija su ne mokinių atliekamais egzorcizmais jau liečia kur kas komplikuotesnę sritį. Kaip galima
tarnauti Jėzui ir nepriklausyti mokinių bendruomenei – Bažnyčiai? Jonas, pats ,,meilės apaštalas“, draudžia vienam egzorcistui tai daryti. Viena vertus, pozityvu, jog apaštalas kviečia į mokinių bendrystę, bet jo atsakas kviečiamiesiems atsisakius keliauti kartu, jau sulaukia Jėzaus atsako.
Išties, labai nesunku apsigauti tokioje ir panašioje situacijoje visų pirmą todėl, kad koncentruojamasi
ties dabarties momentu ir stokojama kantrybės. Ką iš tiesų mes galime žinoti apie tokius ir panašius
žmones nematydami jų ateities? Pageidautina keliauti kartu su Bažnyčia, nes vienas lauke – ne karys.
Bet Jėzus – už atsako laisvę, bet ne už prisitaikėliškumą. Šis demonus Jėzaus vardu išvarantis individualus Jėzaus sekėjas bei dar ne-mokinys galėtų prisijungti prie mokinių misijos vėliau. Kita vertus, net ir dabar Jėzus ne prieš jį. Taigi Jėzaus žinia, perduodama Bažnyčiai ir mums – neieškoti priešų lygioje vietoje. Gerbti jų laisvą sprendimą ir ,,susiraukus“ nenusigręžti nuo šių žmonių. Mokėti laukti, išlaikyti ryšį bei palankumą net taip ir nesulaukiant laukiamo atsako. Mus supančiame sekuliariame pasaulyje yra tik labai maža dalis ateistų, įrodanėjančių Dievo nebuvimą. Didelė dalis yra tų, kurie tiesiog abejingi. Bet dalis tos daugumos – atviri, mąstantys ir aukštų etinių siekių turintys žmonės, kurie ne prieš Bažnyčią, bet ir ne joje. Kas jie mums, man yra?
Kantrybė ir ramybė – tai paties Kristaus savybės, taip reikalingos ir jo mokiniams. Skaitykime, vėl ir vėl
skaitykime Evangelijas ir šių savybių dėmesingai mokykimės. Prašykime šių savybių per Šventąją Dvasią. Tai kvietimas man pačiam ir tau, skaitytojau. Šios Luko Evangelijos vietos Bažnyčiai paliktos neatsitiktinai.
Teksto autorius Gediminas Zelvaras.
