,,Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno. Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė. Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega“. Kai VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė. Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.” (Iš 3, 1-6). (Rubšio ir Kavaliausko Biblijos vertimas. 1998 metai).
Gyvename tokiu metu, kai tūlo tikinčiojo kalbai vadinamųjų ,,netikinčiųjų“ atžvilgiu pasisukus apie Dievą, iškyla tam tikro prieštaringumo situacija. Daugelyje tokių situacijų žinios adresatas konkrečiai religinei patirčiai teikia pirmenybę abstrakčių dogmų ir moralinių principų atžvilgiu. Dažnai taip renkasi kalbėti jaunesnio amžiaus žmonės. Verta pasakyti, kad toks priešpastatymas turi pagrindą. Žydų religijos ir dialogo filosofas Martinas Buberis yra išryškinęs šį skirtumą tarp religijos ir moralės sričių. Skirtingai nuo bendrais pincipais ir normomis grįstos moralės, religijos sritis yra fenomenų, patirties ir konkretaus situatyvumo sritis. Šiuolaikinio jauno žmogaus jautrumas religinei patirčiai ir nejautrumas ar net priešiškumas dogmoms galimai ir remiasi tuo, kad šis žmogus kur kas jautriau jaučia šį esminį skirtumą negu mūsų šiandieniai tikėjimo ir Bažnyčios apologetai, religiją redukuojantys į moralę t. y. į pareiškimus ką privaloma katalikui tikėti ir kokius įstatymus reikia priimti. Jauni ir prasmės ieškantys žmonės dažnai todėl atsisako dalyvauti šiuose ginčuose, kuriuos jie visai pagrįstai laiko antriniais tikėjimo Dievu atžvilgiu. Tačiau argi religiniame tikėjime, ypač jeigu kalbame apie monoteizmą, konkreti susitikimo su Dievu patirtis yra vienintelis esmingai svarbus dalykas? Kaip pavyzdį imkime Mozės pašaukimo istoriją.
Pradėkime tuo, kad, bent jau man visai neaišku, kodėl Mozė kaimenę nusiveda už dykumos prie Horebo t. y. Dievo kalno ir ar Mozė žinojo, kad tai Dievo kalnas. Ar Mozei nuobodžiais pasirodė anksčiau žingsniuoti maršrutai? Galima būtų pasakyti, kad religinės patirties situacija Mozei buvo šioks toks netikėtumas. Gražus degančio krūmo reginys ,,ištraukia“ Mozę, ganantį uošvio Jetro avis. Gražus reginys įskelia tolydžiai rutinišką kasdienių darbų tikrovę. Bet kartu susiduriame su simbolių sritimi. Regimas gražus ugnies reginys, būdamas tikras, yra kartu ir simbolis. Šis simbolis nurodo į kažką kitą, ką ir vaizduoja. Viešpaties angelas pasirodo ir kalba Mozei Dievo žodžius taip šią susitikimo erdvę steigdamas kaip šventą erdvę, kurioje apavas nusiaunamas. (Kam įdomu, tepaskaito M. Eliadės knygas, kuriose paskaitomai ir labai įdomiai rašoma apie šventą laiką ir erdvę bei šventumo fenomeno ypatingumą įprasto pasaulio kontekste) Kažin ar dauguma mūsų šiandien patirtume kažką panašaus. Bet aišku, kad tikėjimas gimsta ar prasideda nuo susitikimo patirties. Susitikimo, kuriame ir per kurį žmogus tartum, nors ir trumpam, ištraukiamas iš įprastų darbų srities ir išgirsta Dievo kreipinį. Tam reikalinga tam tikra atvirumo nuostata. Ar leidžiame šiandien mes Dievui ,,ištraukti“ save iš to, ką būdami suagę, laikome labai rimtais dalykais, kad tolydi santykio su jais eiga būtų sutrikdyta. Juk išties galima kalbėti ne vien apie Dievo kreipinius, kuriais prasideda religinis atsivertimas. Augustino teigimu, atsiversti reikia nuolat, o kaip teisingai pastebi Buberis, Dievas į mus kreipiasi įvairiais ženklais, kurie mus ištinka. Draugo pagalbos prašymas, sutikto praeivio šiltas pasisveikinimas ar sutikti mus iš esmės pakeitę mokytojai. Visa tai ne mūsų padaryti, bet tarsi mus ištikę dalykai, ardantys mūsų subjektiškumą, t. y. tokį jo pavidalą, kurį mes manomės patys valdantys. Nereikia laukti tik veriančio antgamtinio balso, kuris įsakmiai į mus šaukia.
Tačiau, ką žinome iš vėliau sekančių Išėjimo knygos eilučių, Mozė dar ir pašaukiamas. Jis kviečiamas į misiją, Dievui kartu veikiant, ir broliui Aaronui talkininkaujant išvaduoti Izraelį. Religinės patirties tąsa yra etinė, kartais ir politinė, misija. Nes misijoje jau turimas reikalas su nurodymu to, kuris siunčia. Šiandienėje dievogarboje ir tikėjimo praktikoje taip akcentuojamas patirties ir išgyvenimo pabrėžimas dažnai yra iškreiptas. Esama tam tikros ,,išgyvenimų medžioklės“ ir religinių išgyvenimų kaip savotiško narkotiko situacijos. Mano paties patirties dalykas, kai mačiau krikščionis, išeinančius iš vienos bendruomenės ir migruojančius į kitą bendruomenę, nes anoje, girdi, ,,nebėra Dvasios“. Nors tai gali tereikšti, kad ana bendruomenė tapo teologiškai brandesne ir pradėjo daugiau remtis Bažnyčios tėvų mintimis, jas bei Šv. Raštą studijuoti. Madinga mūsuose jausmus sudvasinti, o protinį pažinimą demonizuoti ar per daug žemišku laikyti. O misijos etiškumas reiškia ir ,,atsivertimą“ žvilgsnio į esančius šalia ne tik Bažnyčioje ar skirtingose konfesijose, bet ir plačiojoje visuomenėje. Įvairios karitatyvinės iniciatyvos ir taip toliau.
Pats nesu tos nuomonės, kad dogmos yra nebūtinos krikščionių tikėjimui. Bet ne iš dogmų pripažinimo gimsta tikėjimas. Pati dogmų raida ir prasmė sąlygojama šventųjų susitikimo su Dievu ir misijų, kurioms jie buvo pašaukti. Panašiai ir su moralinių principų akcentavimo svarba. Šiandienės krikščionijos, bent kaip pastebiu Lietuvoje, bėda, kad nesuprantamas faktas, kad gyvenama visuomenėje, kuri šių pirminių dalykų neturi. Bet tai ir šansas šių dienų Bažnyčiai, nes tikėjimas ir negali būti ,,turimas dalykas“. Tam tikros bazinės iš katekizmų perskaitytos žinios gali nebent tokią tikėjimo turėjimo iliuziją palaikyti. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, tai Jis pirmas kreipiasi į žmogų jį ištraukdamas ir pašaukdamas kokybiškai kitam gyvenimui – amžinajam gyvenimui, kuris prasideda ir vyksta jau žemėje.
Tekstą parengė ir įgarsino Gediminas Zelvaras
