Virginijos Tamošiūnaitės pamąstymai apie Karlo Josefo Kuschelio tekstą „Kodėl teologijai būtinas susitikimas su literatūra?“
„Laikui bėgant, įsitikinau: kaip tik teologijai būtinas imanentinio abejojimo
savimi potencialas. Šis jai imanentiškas abejojimas turėtų kilti ne iš racionalaus
skepticizmo, o iš Dievo nesuvokiamumo baimės,“ – būtent ši K. J. Kuschelio
mintis mane sugrąžino po kelių dešimtmečių prie šio „Naujojo židinio“ teksto,
nes mūsų neramus laikas užduoda daugybę klausimų, į kuriuos man nėra
atsakymų. Arba tie atsakymai, kuriuos girdžiu, man netinka. Pastaruoju metu
daugeliui iš mūsų kyla abejonių ir nežinios, nors tikėjimas ir viltis eina greta, bet
„iš baimės „pasidaryti abejojančiam“ daugelis vengia susidurti (arba suvesti
kitus) su dažnai ramybę sutrikdančia Dievo tiesa. (…) Tarsi „Dievas“ būtų
žmogaus klausimo apie prasmę numaldymas, o ne gąsdinanti, leidžianti giliai
įžvelgti tiesa apie žmogų“ – sako J. K. Kuschelis.
Šis tekstas man primena ir kviečia, kad būti ir abejoti, klausti ir nerasti atsakymų
irgi gali būti prasminga. Ypač, kai „teologija pernelyg greitai pavirsta „balzamu“,
žmonėms dar nespėjus negailestingai nustatyti savo ligos arba susidurti akis į
akį su Dievo tiesa. Kalbos apie Dievą pernelyg lengvai panaudojamos uždengti
savosios egzistencijos bedugnę“.
KARL-JOSEF KUSCHEL (g. 1948) – Tiubingeno un-to katalikų teologijos fakulteto
profesorius, dėsto kultūros teologiją ir religijų dialogą ir yra vienas žymiausių
teologijos ir literatūros santykių tyrinėtojų.
Pilną tekstą galite rasti čia:
Karl-Josef Kuschel. Kodėl teologijai būtinas susitikimas su literatūra?
Naujasis Židinys, 2000, nr. 6.
