Ekumeninė lietuvių krikščionių platforma (Seelsorge für Litauische Christen)

2024 kovo 03 d.
Featured Video Play Icon

Kylantis iš Evangelijos tikrumas

2023-02-04 13:14:34
Dalinkis:

,,Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“ (Lk 1, 1-4).

,,Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę.” (Apd 1, 1-3). [1998 m. A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas].

Lukas, kurį, pasak tradicijos, žinome buvus gydytoju, parašė ne tik evangeliją pagal Luką, bet ir Apaštalų darbus. Labai panaši tiek vieno, tiek kito tekstų pradžia, kaip vienas esminių kriterijų, ir išduoda pagrįstai jam priskiriamą autorystę. Gydytojas Lukas savo evangeliją pradeda, sakytume, pavyzdinai katechetiškai. Pristato ją kaip sutvarkytą pasakojimą, kad ją skaitantis adresatas įsitikintų tikrumu mokslo, kurio yra, tikėtina, išmokytas sakytinės ,,iš lūpų į lūpas“ tradicijos arba perskaitęs ankstesnes užrašytų evangelijų versijas. Galima tik spėlioti, kas paskatino, spėtina, kilmingą krikščionį Teofilių suabejoti ankstesne evangelijų perdavimo tradicija, bet kas išliekas esminga, tai asmeninio tikrumo Evangelijos žinia problema. Asmeninio tikrumo problema, kuri pirmiesiems Jėzaus mokiniams neturėjo kilti, mat mokiniai matė, lietė ir girdėjo Mokytoją kalbant. Pirminis daugybės, Luko minimų, mėginimų perduoti Žodį pagrindas buvo jo tarnų paliudyta dar gyvo matyto Jėzaus Kristaus patirtis. Jėzaus patirtį kaip pirminį liudijimo pagrindą savo pirmajame laiške pažymi ir apaštalas Jonas (1 Jn 1, 1). Tai suprantant, Teofiliaus abejonės kaip ir neturėtų stebinti. Jeigu jau ,,abejojančiam Tomui“, vaikščiojusiam su Jėzumi, prisikėlusio Kristaus žinia, perduota kitų mokinių paliudijimo, buvo tušti žodžiai, ką jau kalbėti apie kitos kartos, per užrašytas evangelijas, pasiekiamą Jėzaus mokinį? Jeigu sutiktume su prielaida, jog ši evangelija turi  katechetinį pobūdį, ryškėja ir fundamentalus sielovadinis principas – neužtenka Evangelijos išmokti kaip tam tikros informacijos. Jos žinia turi asmeniškai įtikinti t. y. ne tik informuoti, bet ir transformuoti. Kitaip tariant kalbame ne tik apie informatyvųjį-komunikacinį, bet ir performatyvųjį Evangelijos perdavimo pobūdį.

Ne kiekvienas krikščionis ir ne iš karto yra patyręs vadinamąjį ir charizmatinio sąjūdžio teisingai sugrąžintą Šventosios Dvasios krikšto mokymą ir patirtį, panaikinantį bet kokias tiek teorines, tiek egzistencines abejones. O, tiesą sakant, iki galo ir nesužinosime, nebent pats Dievas atskleistų, ar toks ir yra jo sumanymas visiems krikščionims. Bet kas iš Luko pateikto pradžios žodžio aiškėja, yra tai, kad Evangeliją turi paliesti ir perkeisti visą žmogų – jo širdį, jausmus ir protą. Savitai gražu ir prasminga, kad adresatas yra konkretus asmuo, į kurį kreipiamąsi. Bet tai kartu reiškia, kad neegzistuoja ir negali egzistuotas anonimiškai visuotinis katechumenas arba Jėzaus mokinys. Be abejo, bažnytinės homilijos sakomos visai bendruomenei, bet kai iškyla asmeninio tikrumo Evangelija klausimas, būtų gana lėkšta apsiriboti bendrais ir abstrakčiais pareiškimais.

Būtų galima atskirai ir išsamiai svarstyti apie Luko evangelijos skiriamuosius bruožus kitų evangelijų atžvilgiu. Ir tiek teologas, tiek biblistas šiuo atžvilgiu turėtų ką pasakyti. Kas vis tik man svarbu šia trumpa refleksija pabrėžti yra tai, jog evangelisto amatas ar praktikuojama gyvenimo forma palyti ir Evangelijos žinią. Ir to negalima nepastebėti mediciniškai tiksliame ir kruopščiame detalių pateikime. Gydytojui Lukui tai pavyksta rašant asmeniškai turinčią įtikinti ,,katechetinę evangeliją“. Įsiklausykime: keturios Evangelijos buvo parašytos ne kokiu moksliškai objektyviu, o kartu beasmenišku neutralumu, bet pagal vardą to, kuris rašė. Vardas semitinėje tradicijoje nėra tik ženklas ar pavadinimas, bet pati tapatybė tuo vardu besivadinančio. Taip ir su amatu. Visų mūsų tarnavime Dievui mūsų asmeninis vardas ir asmeninė istorija, kuri tą vardą išreiškia bei talentai, nėra pridėtinis prie skelbiamos žinios dalykas, bet pati šios žinios skelbimo erdvė ir būsena. Tai, kas esame ir ką mokame padaryti, yra nepakeičiamas ir mūsų asmeniškas indėlis į tarnystę toje Bažnyčioje, kurioje esame. Šis indėlis turi savo dinamiką, detalumą ir stilių. Ir per tai, kas ir kokie esame, galime tiek patys būti įtikinti, tiek asmeniškai įtikinti kitus tikrumu mokymo, kurio kiti vaikystėje buvo išmokyti. Pakaks tų stereotipinių pamokslų, kuriuose nesimato paties skelbėjo, todėl ir pati žinia tampa bekraujė. Užteks tų išmoktų teisingų katekizminių frazių, po kuriomis taip nesunku pasislėpti. Savo dovanomis, talentais ir tarnavimu stiliumi būkime gyvosios Evangelijų evangelijos, kurios ir tik kurios gali įkvėpti žmones įtikėti ir patikėti. Taip ir Šventasis Raštas iš senovinių, kai kurioms atrodančių, judaizmo pasakų ar istorijų, taps žodžiu, kuris kalba šiandien. Tačiau tam pasiekti reikės atiduoti daug. Reikės kokybiškai kitokio priėjimo asmeninėse ir grupinėse Biblijos studijose. Informatyvųjį skaitymą papildyti ir perkeisti performatyviu. Ir kadangi tai ne vien krikščionių valingų pastangų darbas, prašykime Malonės dvasią padėti mūsų silpnumui.

DVASINIS IMPULSAS

Tekstą parengė Gediminas Zelvaras

Įgarsino Kristina Baranovskaja

Facebook komentarai