Ekumeninė lietuvių krikščionių platforma (Seelsorge für Litauische Christen)

2024 gegužės 29 d.

Tikėti – tai ir patirti, ir mąstyti

2023-02-18 07:07:25
Dalinkis:

                             ASMENS IR ĮSTATYMO SANTYKIO PROBLEMA

     ,,Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas.” (1Jn 1-4).

     Jeigu pirmojo Jono laiško pradžią skaitytume kartu su to paties apaštalo Jono evangelijos prologu, galėtume dar aiškiau pastebėti autoriaus pabrėžiamą pradžios arba pasaulio sukūrimo temą, perteiktą trejybinio Dievo slėpiniu. Dievas ir Jo dvasia tartum ,,vėjas, dvelkianti virš vandenų“ (Pr 1, 3) pasaulį kūrė per Žodį – Sūnų. Kitaip tariant, apaštalas Jonas tartum sako, kad Dievas, savo žodžiu sukūręs bei palaikantis visą visatą, tam tikru istoriniu laikotarpiu tapo žmogumi Jėzaus Kristaus asmenyje. Žodis tapo kūnu. Šventasis raštas užsiaugino rankas ir kojas bei tapo asmeniu su veidu – Jėzumi Kristumi. Dar daugiau, Jėzus Kristus ir yra Dievo žodis – ir užrašytas, ir nuolat, kiekvieną akimirką tebekuriantis šį pasaulį. Tokia glausta Trejybės teologija, bet yra vienas reikšmingas niuansas…

     Ir šį niuansą išryškina pirmasis Jono laiškas. Ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė negu pats skelbiamo evangelijos žodžio turinys, buvo ir yra apaštalų turėta Kristaus, sutikto jų ir juos pašaukusio, patirtis. Svarbesnė yra ne formali vėlesnio Bažnyčios CREDO (tikėjimo išpažinimo) ištara  (,,Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“), bet žmogumi tapusio Dievo patirtis, kurią Jonas neatsitiktinai pamini tiek Evangelijos prologe, tiek ir laiško pradžioje. Mat iš tiesų tai ir būtų krikščioniškojo tikėjimo bei teologijos ir ištaka, ir susitikimo vieta – svarbus ne vien viešai išsakomas tikėjimo išpažinimo teiginys (žodis) ar pasakomi iš esmės teisingi dalykai apie Dievo prigimtį, bet susitikimo su Jėzumi Kristumi patirtis, apaštalų buvusi, kiek skirtingai nuo vėlesnių mokinių kartų, betarpiškai kūniška ir kartu tarpasmeniška. ,,Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.” (Jn 1, 17). Krikščionybei tai pamatinės svarbos dalykas. Ne norma, postulatas, įsakas konkretų elgesį normuojančio įstatymo prasme, bet susitikimo su Dievu-žmogumi patirtis. Santykio patirtis. Ši susitikimo su Dievažmogiu patirtis buvo tai, be ko Jėzaus mokinių žinia po Jėzaus prisikėlimo būtų buvusi neįmanoma. Dievas, galingu kuriamuoju žodžiu sukūręs augaliją, gyvūniją bei žmoniją, Jėzuje Kristuje įžengia į savo tautos – Izraelio – istoriją. Tautos, kuri, Jono evangelijos prologo žodžiais tariant, Jo neatpažino. Ši Jėzaus Kristaus patirtis tampa liudijimo ir Evangelijos skelbimo pagrindu. Patirtis tokia perkeičianti, kad nesidalinti tampa kone neįmanoma. Būtent todėl Jonas ir gali sakyti: ,,Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.” (Jn 1, 16). Ne išimtis ir dauguma iš mūsų. Galiu savęs paklausti prisimindamas: kokia sutikto ir mane sutikusio Dievo patirtis buvo ta mano tikėjimo kelionės pradžia? Ir ar be šios patirties būčiau užtikrintas skaitomo katekizmo (ar katalikiško, ar reformatoriško) teiginiais?

     Galbūt čia ir slypi tam tikras prieštaravimas, sudarantis teologinės kalbos išreiškimo problemą: kaip konceptualizuoti tai, kas nekonceptualizuojama? Kaip nejudriu rašto ženklu, kaip pasakytų Platonas, išreikšti tai, kas nelygstama t. y. perkeičiantį susitikimą su Dievažmogiu? Aišku, iš užrašytų keturių evangelijų žinome, kad Jėzus mokė (palaiminimai ir palyginimai), gydė ir išvarinėjo demonus. Taigi tai nebuvo tam tikras gnostiškai egzaltuotas bekūnis dvasingumas, bet kūniškai atliktų žodžių ir veiksmų visuma. Vis dėlto tiek pamokymų, išgydymų ir egzorcizmų ašimi buvo Jis pats ir Jo buvimas kartu su žmonėmis, kuris tuos žmones perkeisdavo (plg. pokalbis su samariete arba Nikodemu). Tad Žodis (Logos) Jėzaus įvykio šviesoje yra dvilypis – tai ir žinios skelbimas, ir santykio su Dievu betarpiškumo patirtis. Teologui, o kiekvienas krikščionis, mėginantis aiškintis Dievo valią per Šv. Raštą savo gyvenime, yra teologas, tai tampa ir nelengva komunikavimo problema. Jis tarsi turi nuolat peržiūrėti ir koreguoti savo kalbamus dalykus tam, kad gyvojo Dievo patirtis galėtų pasirodyti tam, kuris tą žinią girdi.

                                                   ASMUO AR/IR ĮSTATYMAS

Ši susitikimo su Dievu patirties pirmumo samprata implikuoja ir tai, kad krikščionybėje centrine tampa asmens arba tarpasmeniško susitikimo, bet ne įstatymo idėja. Įstatymas, net ir moralinis, dabar gali įgauti įprasminimą ne kaip sociumą, net ir pačią Dievo tautą, struktūruojanti, bet kartu primesta išorybė, bet kaip iš asmens vidaus ir santykyje su kitu išplaukiantis etosas.

     Kas svarbiau: įstatymas ar asmuo? Ir ar ši prieštara ne dirbtinė? Juk pats Kristus vadinamajame Kalno pamoksle sakė, jog atėjo ne panaikinti įstatymo, bet jį įvykdyti. (Mt 5, 17) Ši įtampa tarp asmens ir įstatymo kartu tampa ir įtampa krikščionybės ir judaizmo santykyje. Mano manymu, takoskyrą tarp judaizmo ir krikščionybės kaip niekam kitam nepriekaištingai taikliai pavyko suformuluoti apaštalui Pauliui. Esminiu pagrindu šiai takoskyrai rastis yra klausimas: kaip žmogus gali tapti teisiu prieš Dievą? ,,Mozė rašo apie teisumą iš įstatymo: įsakymus vykdantis žmogus jais bus gyvas. Bet štai kaip kalba teisumas iš tikėjimo: nesakyk savo širdyje: ,,kas įžengs į dangų?“ – tai yra Kristaus atvesti, arba ,,kas nužengs į bedugnę?“ – tai yra Kristaus iš mirusiųjų prikelti. Tačiau ką jis sako? Žodis arti tavęs – tavo lūpose ir tavo širdyje. Tai yra tikėjimo žodis, kurį  skelbiame. Jei tu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas prikėlė jį iš mirusiųjų, būsi išgelbėtas. Nes žmogus širdimi tiki ir yra išteisintas, lūpomis išpažįsta ir yra išgelbėtas.“ (Rom 10, 5-10). Jėzus, iš tiesų, išpildo Įstatymą. Bet ne skrupulingu ir kruopščiu kiekvieno nuostato įvykdymu, o mylėdamas iki galo – eidamas mirti ant kryžiaus už visą žmoniją ir visą pasaulį. Įstatymo galios ašis – žmogiškojo Ego apribojimas kito asmens meilės kryptimi. Jėzus žengia dar vieną žingsnį – Jis ragina ne tiesiog apriboti, bet nuvesti savąjį Ego į mirtį. Nukryžiuoti kūniškąjį Aš su visomis aistromis tarnaujant artimui. Pasakyti lengviau negu įgyvendinti. Būtent todėl įgyvendinimo būtinybė ne moralinės arba etinės prigimties. Iš savo malonės ir gailestingumo pats Dievas sumokėjo šią kainą, kurios joks žmogus savo jėgomis, kylančiomis iš Ego, negalėtų padaryti. Tikėti todėl, tai pripažinti ir Dievo, bet ne žmogaus, teisingumą. Atiduoti Jam garbę tikint ir pasitikint, kad Jėzuje Kristuje – jo mirtyje ir peisikėlime – tampu teisus prieš Dievą. Svarbu tuo tikėti. Taip atiduodama Dievui, kas yra Jo. Etika ir moralė dėl to netampa nereikalingomis. Bet jos įgauna naują įprasminimą. Įstatymas nudievinamas tam, kad Dievas ir žmogus galėtų susitikti ir  būti vienas kito apkabinti.

Tekstą parengė Gediminas Zelvaras

Facebook komentarai