Geriausiuose pamoksluose mūsų gyvenime dažnai minimas gamtos grožis ir jos gyvybingumas.
Negaliu nesustoti ir nepadaryti keleto nuotraukų, kai ankstų rytą šalia kelio su skubančiomis
mašinomis pamatau lauką su į šviesą pakeltomis saulėgrąžų galvomis. Net kai dangus
apsiniaukęs, matau, kad saulėgrąžos žino, kur yra saulė. Pažiūrėjau, kur link jos atsigręžusios, ir
ten dairiausi saulės, bet man nepavyko pačiam nustatyti, kur ji yra. Saulėgrąžos man buvo tarsi
kompasas, rodantis, kur yra saulė. Taip ši saulės bendruomenė padėjo susigaudyti ir, pažvelgus į
dangų, pamatyti menkus spindulius.
Taip jos visos, palinkusios į saulę, priminė, kad ir mes, žmonės, turime ieškoti dvasinio šaltinio,
iš kurio gauname energijos ir gyvybingumo. Negalime gyventi be vilties, be ateities vilties. Jei
nėra saulės, nėra į ką stiebtis, negalime nulenkti galvos. Gėlė liudijo ir viltingai tamsoje laukė,
kada prasivers dangus, kada pirmieji spinduliai suteiks jėgų ir šilumos. Kada atsivers dangus ir
vėl atgis gyvenimas.
Kaip ir saulėgrąžoms, mums reikia saulės – Dievo meilės. Maldoje mes galime pasiduoti kaip
šios gėlės saulei, žinodami, kad Dievas žiūri į mus draugiškai. Kaip Dievas leidžia savo veidui
spindėti virš mūsų, taip esame ir mes kviečiami žiūrėti vienas į kitą ir šviesti.
Mes esame kaip saulėgrąžos, besiremiančios viena į kitą, augančios ir žydinčios kartu. Leiskime
Dievo meilei kaip saulei nušviesti mūsų gyvenimus, padaryti juos naujus ir duoti vaisių. Jei nėra
saulės, į kurią galima būtų lygiuotis, turime pakabinti galvas.
84-os psalmės 12 eilutėje parašyta: „Juk VIEŠPATS Dievas yra ir saulė, ir skydas; jis teikia
malonę ir garbę.“
Taigi atgręžkime savo gyvenimus į saulę, visiškai ja pasitikėdami. Prisiminkime: net kai dangus
apsiniaukęs, saulėgrąža žino, kur yra saulė. Amen.
