Apie piligrimystė

Piligrimystė – dvasios kelionė kartu su kūnu

„Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų.“ (Įst 8, 2–3)

Piligrimystė – tai dvasinė ir tuo pačiu fizinė kelionė, kuri prasideda nuo švelnaus ir tylaus Dievo raginimo palikti tas vietas, kuriose žmogus nebesutinka Viešpaties ir leistis į kelionę ieškoti naujo santykio su Dievu. Tai akistata su pačiu savimi, kurią sunku priimti: sunku susiruošti, pakilti, išeiti, nes neretai yra patogu ten, kur įprantame, net jei tai mums dvasiškai ar fiziškai žalinga.  Kaip Mozės vedama tauta panoro grįžti atgal į Egiptą, į pažįstamą teritoriją, nors ir paženklintą vergovės lažu, taip ir dvasios piligrimas, išgirdęs Šv. Dvasios raginimus arba pamatęs nekaip atrodantį savąjį „aš“, nori pasukti atgal, į sau pažįstamą ir patogią vietą. Deja, vidinis balsas neleidžia nurimti ir ragina žmogų eiti, pakilti, ieškoti. Piligrimo dvasia pirmiausia užgimsta troškulyje pažinti kažką nauja, kas atgaivintų. Sąžinė budina sielą ir šaukia į piligriminę – dvasinę kelionę.

Tačiau kaip atsikirti, kada asmuo leidžiasi į piligriminę – dvasinę kelionę, o kada tai tampa neaiškia klejone?

Kaip ir bet kurioje kelionėje, svarbiausia yra kelionės tikslas, aiškus maršrutas, žemėlapis, koordinatės, o ypač paklydusiems – ir vadovas. Dvasine prasme būtina nepaklysti, nenuklysti į ten, iš kur tik dar sunkiau sugrįžti. Bet kuri piligriminė kelionė (nesvarbu, nei kokio ilgio, nei trukmės) yra dvasinė tiek, kiek asmuo nuosekliai ir kantriai siekia užsibrėžto tikslo: keliauti Dievo link. O tai nėra kažkas neaišku ar nesuprantama. Norint pažinti Dievą ir save per tą naują santykį, reikia užduoti konkrečius klausimus – kaip tą darysiu?  

Lotynų kalboje „peregrinus“ – svetys; tai asmuo, išsiruošęs į kelionę, norėdamas aplankyti ne tik šventas vietas, bet keliaudamas iš naujo atrasti santykį su Dievu. Svarbi ir mažoji arba tikslioji intencija piligriminei kelionei: nuodėmių atleidimas, įžadas, viltis, išgijimai ar pan. Bet kuriuo atveju, tai lyg kopimas į kalną, kuriam reikia pasiruošti. O apie dvasines keliones ir dvasinę piligrimystę rašę autoriai (pavyzdžiui, Thomas Mertonas ,,Septynaukštis kalnas“, Šv. Kryžiaus Jonas ,,Kopimas į Karmelio kalną“ ar Anthony Bloomas ,,Dvasinė kelionė“), nežada nei greitų rezultatų, nei egzaltacijos, nei stebuklų, o tik gan sunkų kelią. Štai Mozei ir jo kartai sunkiai sekėsi išmokti piligrimystės pamokas keliaujant iš Egipto. Tačiau visai kitaip yra Jėzui. Taigi kokį kelią nueis asmuo, priklauso tik nuo jo paties pasirinkimo ir valios.

Jėzus visą savo gyvenimą, nuo pat gimimo, keliauja ir mums rodo tobuliausią piligrimo pavyzdį. Jėzus nuolat kviečia eiti ką nors kartu: „Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“  Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“ (Lk 9, 57-58). Štai ir matome, kaip greit pasibaigia kažkieno kelionė net neprasidėjusi. Kiek daug tokių pavyzdžių Naujajame Testamente, kai Kristus ragina, kviečia, bet pakviestieji atsisako, išsigąsta, turi kitų reikalų. Nes sutikę Jėzų arba pas Jį atėję suvokia, kad teks leistis į nelengvą kelionę.  Bet pačią gražiausią, kokia tik gali nutikti žmogaus gyvenime. Kelionę, kurioje gali pažinti save, Dievą ir atnaujinti abipusį ryšį, patirti malonių. Kelionėje, kurioje galbūt ir bus išklausytos maldos, viltys, įvyks stebuklai, išgijimai. Bet nebūtinai. Piligrimystė reikalauja nusižeminimo ir nuolankumo pirmiausia savo dvasioje palikti tas vietas, kuriose nėra Dievo, išsižadėti jų, t. y. einant fiziškai tarsi išeiti iš ydų, nuodėmių, klaidų. Būtent piligriminėje kelionėje dvasia ir kūnas tarsi dirba sinchroniškai – eina pirmyn, nebežiūrėdami atgal.

Šiandien Dievas irgi mus kviečia įvairiais būdais, įvairiose situacijose. Ir kiek kartų mes suabejojame, išsigąstame, nepatikime? Negirdime arba nematome. Jericho neregys, sėdintis šalia kelio, tarsi išreiškia bene kiekvieno mūsų būseną, kai esame akli kelyje, kuriuo keliauja Kristus. Tiesa, aklasis Bartimiejus išgirsta Jėzų, Viešpats jį pagydo ir buvęs neregys nuseka Jėzų (Mk 10, 46-52). Laiminga pabaiga, kai, nors ir esi aklas, bet nesi kurčias ir esi bent jau tame kelyje, kuriuo praeina Jėzus.

Tikslios dvasinės koordinatės piligriminėje – dvasinėje kelionėje labai svarbu.

Taigi išdrįskime palikti tas vietas, kuriose nėra Dievo, kuriose Jo nesutinkame, nes  blogi ypročiai, ydos mūsų neaugina, o įkalina, baudžia. Išeiti iš sausros, baimės ar bevaisės vietos į žaliuojančias pievas, ilgėtis Viešpaties buveinių, tikėtis sutikti Dievo veidą praeinančiojo šypsenoje – tai atgaivina, prikelia ir įkvepia eiti toliau. Keliaukime Dievo kelių link, net jeigu tai tebus keli žingsniai, bet tokie, kurie perkeis mus.

„Sielovada Vokietijoje“ tekstas