ŠVĘSK SEKMADIENĮ

Šį sekmadienį Evangeliją komentuoja Darius Vasiliauskas. Jis ne tik paaiškina Evangelijos pagal Matą istoriją (Mt 25: 1–13), bet ir perkelia ją į gyvenimo kontekstą, dalydamasis savo patirtimi Kauno klinikose. Darius pabrėžia gyvenimo trapumą ir vidinių dalykų svarbą, tai lyg alyva širdyje, kaitinanti mus iš vidaus. Taip pat Darius kviečia susimąstyti apie penkias dažniausias apgailestavimo priežastis gyvenimo pabaigoje. Kalbėdamas apie aliejų, Darius prisimena Evangelijos pagal Matą eilutę (Mt 25: 12), kai jaunikis atsako mergaitėms, kad jų nepažįsta, nes jos neturi reikiamo aliejaus. Tai jis interpretuoja kaip pasiruošimo simbolį – kiekvienas turi pasiruošti doru gyvenimu, pasiaukojimu ir paklusnumu. Alyva, kaip šviesa širdyje, padeda pasiruošti susitikimui su Kristumi. Darius kviečia į asmeninį budėjimą, laukimą ir pasiruošimą, skatindamas susimąstyti, ar mes pasiruošę priimti iškeliavimo akimirką. Šį sekmadienį kviečiame klausytis apie tikėjimą, pasiruošimą ir nežinojimą nei dienos, nei valandos. Kviečiame pasiklausyti.   #DariusVasiliauskas #SekmadienioEvangelijoskomentaras #TikėjimasIrGyvenimas
Ir vėl Jėzus kalba palyginimais. Šį kartą žodžiai apie karalaičio vestuves baigiami žinoma fraze „Daug pašauktų, bet mažai išrinktų“. Išrinktieji yra kviečiami švęsti, džiaugtis kartu su Viešpačiu vestuvių puotoje. Kas yra tie išrinktieji? Dėl ko jie atmetė Viešpaties kvietimą? Ar galime teigti, kad išrinktieji yra žmonės, palaiminti šioje žemėje turtais, šeima, vaikais, gabumais, talentais? Bet jie, turėdami viską, atsisako ateiti į puotą. Jiems nereikia Dievo, nes jie ir be to laimingi. Bet ar tikrai? Sovietmečiu garsi dainininkė Anna German (1936-1982) gyvenimo pabaigoje, mirdama 46-erių metų nuo vėžio, gailėjosi, kad niekada taip ir nepaskyrė, nepašventė savo angeliško balso Dievui, nesugiedojo giesmės, nors jos atliekamos dainos buvo prasmingos, gražios, jų klausydamiesi žmonės net verkdavo. Šis pavyzdys sako, kad kartais žmonės yra ne tik pašaukti, bet ir išrinkti daug didesniems dalykams, nei jiems atrodo. Bet jie atsisako atvykti į puotą. Ar galime būti laimingi, atsisakę Viešpaties kvietimo? Kviečiame pasiklausyti.
Lk 10, 38-42 „Reikia tik vieno“. Jėzus lankosi svečiuosi pas seseris Mortą ir Mariją. Morta susirūpinusi patarnavimu, o Marija jai nepadeda. Tai kasdienė situacija, kurią galime atpažinti savo gyvenimuose. Ir net norisi Mortą apginti, ji atrodo kaip gera, patarnaujanti krikščionė. Tačiau dėl ko Viešpats atkreipia Mortos dėmesį, kad reikia ne to, ką jis daro ir kad „Marija išsirinko geriausiąją dalį“. Morta pameta esmę, svečią – Jėzų, kurio nebemato per darbus. Dėl ko mes galvojame, kad paskęsti darbuose yra geriausioji dalis mūsų gyvenime? Kokią prasmę turi uždirbti pinigai ir turtai, jei nebelieka santyki o, ryšio su artimaisiais? Ar nevirsta mūsų užimtumas tuščiu aktyvizmu? Mortos patarnavimas gresia tuo, kad taip galima atsidurti muitininko, fariziejaus pozicijoje. Arba dar blogiau – patekti į vergystės, t. y. tarnavimo faraonui, dvasią. Senajame testamente velnio darbai išreiškiami per faraono įvaizdį, kuris užkrauna pavergtiems izraelitams nepakeliamai sunkų jungą. Mozė 40 metų vedė tautiečius iš vergystės jungo į Pažadėtąją žemę. Taigi susimąstykime, ar mano darbai ir rūpesčiai nėra vergystės dvasioje? Dievas nori mus išvesti iš vergo dvasios – Viešpats nori pats mumis pasirūpinti. Jėzus yra pasakęs „mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Taigi suteikime erdvės veikti, darbuotis mūsų gyvenimuose Kristui. Mažiau kartais yra daugiau. Pasirinkime geriausią dalį. Neleiskime išdžiūti mūsų vidiniams šaltiniams.

Spalio pirmą sekmadienį prasideda Mergelės Marijos rožinio mėnuo, todėl šį mėnesį galime skirti melsdamiesi Marijai ir prašydami Jos užtarimo. Evangelijos skaitinys kelia sudėtingus klausimus – dėl ko aukštieji kunigai ir seniūnai norėjo nužudyti Kristų? Dėl ko ir mes nepriimame, atstumiame, uždarome duris Jėzui, o po to stebimės, kur yra Dievas, kai sunku? Dėl ko ir kaip Dievas leidžia vykti baisybėms šiame pasaulyje? Komentare pasakojami įdomūs pavyzdžiai iš mūsų, žmonių, gyvenimo, kurie kelia klausimą, ar ne mes patys paverčiame Dievą dresiruotu gyvūnėliu, kuris privalo elgtis tik taip, kaip to norime mes? Pateikiami realūs įvykiai, kurie klausia, kiek mes esame pasiryžę arba ne – aukotis dėl kitų, dėl gėrio? O gal tiesiog susitaikome su viskuo, kas vyksta aplink? Paklausykite – Dievo Žodis kalba ne vakar, o šiandien. Dievo Žodis skirtas mums ir apie mus, mūsų tikėjimą, santykį su Dievu, su kitais, su savimi.
Ką reiškia išsižadėti savęs? Ar gali tai būti lengva? Kas tai yra? Mes atpažįstame tuos momentus, nes esame juos patyrę, kai visiškai kažkam atsiduodame su didžiuliu įkvėpimu ar meile ir negalvojame, kad tuo metu tarsi netenkame savęs. Tai gal ir Dievui verta išdrįsti atsiduoti, t. y. išsižadėti savęs? Nes Dievas yra mūsų viduje užkoduota mūsų laimė. Ar verta atsiduoti laimei? Jeigu nemąstome tik apie save ir nesikliaujame vien tik savo jėgomis, viskas mums sekasi daug lengviau. Svarbu nesiblaškyti ir netarnauti dviem šeimininkams. Bet jei nepaliekame savo egoizmo, negalime tarnauti Dievui, t. y. kurti laimę, šviesą, gėrį. Jei neišsižadame savęs, nesame laisvi. S. Kierkegaardas apie tai yra mastęs laisvės kontekste per laukų lelijos ir padangių sparnuočių biblinius palyginimus. Paklausykite.
Rom 13, 8 –10: Mylėk savo artimą kaip save patį.
Save mylėti ir priimti yra vienas sunkiausių iššūkių. Nes didžiausias mūsų priešas esame mes patys. Labai dažnai nemokame priimti savęs, net jei išoriškai viską turime. Pavyzdžiui, dainininkas Robbie Williams‘as, kuris yra garsenybė, negali priimti savęs senstančio. Tokių pavyzdžių labai daug. Bet yra ir kitokių liudijimų – Nick‘as
Vujicic‘ius, kuris neturi nei rankų, nei kojų, kalba apie visai kitokią patirtį ir santykį su savimi ir Dievu.
Kuo iš tiesų skiriasi šie du pavyzdžiai?
Priimti save – tai ne pataikauti sau, bet gebėti ir galėti keisti tai, ką esu bloga sau padaręs. Viešptas nekuria netikusių dalykų, bet kaip aš vertinu save, kaip elgiuosi su savimi? Gal tiesiog elgiuosi kaip anoniminis pagonis, kuris nurašo save arba nepastebi savo ydų, nuodėmių, blogų dalykų? Tačiau kaip keisti save? Net jei nėra vilties, kur ją atrasti? Ar tikrai verta laikytis įsikibus to, kas mus tik gramzdina, o ne augina? Jei nemoku priimti savęs, ar galiu turėti santykį su Dievu?
Paklausykite.
Petras labai žmogiškai klausia Kristaus to, kas rūpi ir mums – kaip atleisti? Vyrams kartais yra sunku atleisti, nes vyriška prigimtis nori visa kontroliuoti ir reguliuoti. Matome, kad Petras irgi turėjo priešų, problemų, todėl mes galime susitapatinti su apaštalu Petru ir pirmiausia išdrįsti klausti, kas neaišku. Pirmiausia, ką reiškia atleisti? Gal kartais reikia susitaikyti su kažkuo, kas vyksta? O gal verta tiesiog nusileisti? Ar geriau išmokti ginčytis? Pagal žydų papročius, buvo privaloma atleisti tris kartus, bet Petras klausia, o ką daryti toliau? Kaip išmokti visa pavesti Viešpačiui? Atleisti yra išsivaduoti nuo pelų… Dievas persijoja, iškelia blogus dalykus. Dėl to krikščionis neturi slėpti problemų, sukumų, o apie tai kalbėtis. Nes atleisdami mes augame. Atleidimas gali virsti net padėka. Tačiau ką reikia žinoti, galvojant apie atleidimą? Kas yra šventas kvailumas ir kaip tai mato Dievas? Paklausykite.
Mt 16, 24-27 „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs“
Ką reiškia išsižadėti savęs? Ar gali tai būti lengva? Kas tai yra? Mes atpažįstame tuos momentus, nes esame juos patyrę, kai visiškai kažkam atsiduodame su didžiuliu įkvėpimu ar meile ir negalvojame, kad tuo metu tarsi netenkame savęs. Tai gal ir Dievui verta išdrįsti atsiduoti, t. y. išsižadėti savęs? Nes Dievas yra mūsų viduje užkoduota mūsų laimė.
Ar verta atsiduoti laimei? Jeigu nemąstome tik apie save ir nesikliaujame vien tik savo jėgomis, viskas mums sekasi daug lengviau. Svarbu nesiblaškyti ir netarnauti dviem šeimininkams. Bet
jei nepaliekame savo egoizmo, negalime tarnauti Dievui, t. y. kurti laimę, šviesą, gėrį. Jei neišsižadame savęs, nesame laisvi. S. Kierkegaardas apie tai yra mastęs laisvės kontekste per laukų lelijos ir padangių sparnuočių biblinius palyginimus. Paklausykite
Jn 14, 1-7 „Tegul neišsigąsta jūsų širdys“!
Mt 19,16 „Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“
1 Kor 12, 12-27 „Nes kaip kūnas yra vienas“.