Gerojo Ganytojo sekmadienis Jn. 10,1-10

Gerojo Ganytojo sekmadienis

Dienos Evangelija Jn. 10,1-10

Mieli broliai ir seserys,

Gerojo Ganytojo sekmadienis bažnyčioje yra skiriamas maldai už pašaukimus į sielovadą, tai reiškia kelis dalykus mums. Pirmiausia, turime melstis, kad šios „tarpininkavimo priemonės“ ir toliau vyktų tarp mūsų, melstis už pašaukimus į sielovadą, tiek kunigišką, tiek pasaulietinį, jie visi yra būtini bažnyčios ir mūsų sielų gyvenimui. Jei neliks vieno iš šių pašaukimo, mes prarasime savo laisvę ir ateis plėšikas ir pasakys dabar čia mano kaimenė.

Savo kasdienybėje bendraudamas su žmonėmis, dažnai susiduriu su netikinčiais arba iš dalies tikinčiais krikščionimis. Nustembu išgirdamas jų nuomonę apie nuoširdžiai tikinčiuosius ir pamaldų gyvenimą gyvenančius žmones. Jų požiūriu šios avelės yra silpnos, senos, nelaimingos, vienišos, turinčios įvairių gyvenimiškų bėdų ir net įvairiausių priklausomybių.

Tenka su jais sutikti, juk visi esame sužeisti. Bet sužeidimas negali būti traktuojamas kaip nuvertinimas. Anaiptol, sužeistaisiais mes rūpinamės ir tai rodo mūsų civilizuotumą. Bendraujant su netikinčiais mes neturime įrodyti tikėjimo naudos, kad jie eitų pro dieviškus vartus išganymui. Tikėjimas nėra nauda, o meilės su Dievu santykis. Kitaip mąstant patenkama į klaidingą vartotojišką tikėjimo formą.

Tikime ne dėl to, kad tai kažką mums duoda, o dėl to, kad tai yra mūsų žmogiškumo gyvasties elementas – egzistencinė tiesa. Tiesa yra ta, kad žmogus prisiima kito kančią, kokioje formoje ji bebūtų. Ir ne tik! Priimti savo sužeidimus ir kančią nėra gėdinga.

Netikintys dažnai mano, kad užtenka švietimo, socialinių reformų, baudų palaikyti tvarkai. Štai XXI amžius, mes galų gale sulaukėme švietimo amžiaus eros! Mes tiek laukėme žmonijos renesanso, bet nei praeito, nei mūsų amžiaus švietimas neatnešė lauktų vaisių. O pasaulis vis skendi sužeidimuose ir negailėstingoje vienas kitą žudančioje konkurencijoje. Matome į ką pavirto ir kur atvedė dievotumo stokojantys piemenys. Drįsčiau sakyti, kad netikinčių avių banda ir mažai meilės artimui turintys vadovai pagimdė Antrąjį pasaulinį karą – didžiausią ir daugiausiai aukų pareikalavusį karą žmonijos istorijoje.

Link kur veda mus šių dienų bedievystė? Kokiems karams ruošiasi dabartis, nutolęs nuo Dievo meilės pasaulis?
Jėzus, tikrasis ganytojas, pateikia mums kriterijus, pagal kuriuos galima patikrinti savo piemenis.

Jėzus visada buvo su savo žmonėmis.

Jėzaus pagrindinis dėmesys visada buvo skiriamas žmogaus gyvenimui.

Melagingi piemenys tik rodo kelią.

Jie tik stovi kraštovaizdyje ir rodo visiems, kur eiti.

Tie, kurie valdo iš aukšto, kurie yra per daug išpuikę ir kurie leidžia kitiems kentėti, tai ne piemenys.

(„O aš jums sakau…“). Toks Jėzaus kalbėjimo būdas darė didelį įspūdį žmonėms

Gerasis piemuo turi būti priekyje. Jis ne tik rodė kelią, bet ir ėjo nuo pradžios iki galo. Jėzus mirė už Tavo nuodėmes .

1. Avys visada pažįsta savo ganytojo balsą.. ar aš pažįstu Jėzaus balsą, ar atpažįsta Jį, Jo veikimą, paraginimą savyje? Ar Jėzus yra mano gerasis ganytojas?

2. Avys seka paskui savo ganytoją? Ar aš seku paskui mūsų gerąjį Ganytoją Jėzų? Ar atpažįstu savo gyvenime Jo ženklus, rodomus per kitus žmones, gyvenimo įvykius, vidinius įkvėpimus?

3. Sekti Jėzumi, vadinasi, atiduoti savo gyvenimą Jam į rankas, pasitikėti Juo….ar aš pasitikiu, kad Jėzus yra tas, kuris gali ir nori mano gyvenimui viso, ko geriausio.

 JN 14, 1–6 „AŠ ESU KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS. NIEKAS NENUEINA PAS TĖVĄ KITAIP, KAIP TIK PER MANE“.Jėzau, aš tikiu  ir pasitikiu Tavimi, atiduodu Tau savo gyvenimą. Žinau, kad manęs nenuvilsi, nes esi vienintelis patikimas kelias pas Tėvą.

Parengė Karolis Genutis

Sielovada.de tai ekumeniška tikinčių išeivijos  Vokietijos lietuvių iniciatyva burtis ir skleisti Kristaus mokymą, kurios siekis yra padėti tikėjimo broliams ir seserims surasti dvasinę bendrystę, puoselėti dvasingumą ir nelikti vienišiems. Mes drąsiname ir raginame, jog Dievas daro savo darbus !