„Vitenbergas – šlovingas Dievo miestas“ skelbia užrašas ant 1556 m. Kranacho dirbtuvėse sukurto spalvoto medžio raižinio, vaizduojančio Vitenbergą iš pietų pusės.
Po kelių dienų praleistų šiame mieste galiu tik pritarti raižinio autoriui. Tik dabar ta šlovė apsirengusi nuolankumo rūbu. Paprastas nedidelis miestukas (45 tūkst. gyventojų), tartum Galilėjos Nazaretas, apie kurį, jei nežinotum Reformacijos istorijos, galėtum kaip Natanaelis paklausti „Ar iš Vitenbergo gali būti kas gero?“ Į tai telieka atsakyti Pilypo žodžiais: „Eik, ir pats išvysi“. O kas ką išvysta, priklauso nuo žiūrinčiojo.
Išoriškai tiesiog neįmanoma Vitenbergo palyginti, tarkime, su Roma. Pastarosios bažnyčių ir bazilikų didybė tiesiog nesugretinama su gražia Pilies (Visų šventųjų) bažnyčia ar Šventosios Marijos bažnyčia. Tačiau pritariu Kranacho dirbtuvių autoriui – Vitenbergas yra Dievo miestas. Tik jo šlovė vidinė, paslėpta. Ir atsiveria ne kiekvienam. Dviejų dienų Vitenberge man buvo per maža.
Turėsiu čia sugrįžti. Išvažiuojame pilni Šventosios Dvasios, įkvėpti sekti Kristumi, kaip juo sekė didysis šio miesto daktaras – Martynas Lutheris. Jis pakeitė ne tik jo, bet visos Vakarų Europos veidą, drąsiai ir nenuilstamai gręždamas jį Dievop. Šiandien oficialiai (tai gali perskaityti net kelio ženkluose) miestas nešioja naują vardą: Vitenbergas – Lutherio miestas.
Dr. Giedrius Saulytis
