Kaip palikti vietas, kuriose nėra Dievo

Vienai jaunai šeimai vienu metu pradėjo labai nesisekti: žlugo jų veikla, naujų kūrybinių projektų niekas netvirtino, darbų pasiūlymų nebuvo. Abu tėvai, nors jauni, bet pradėjo negaluoti ir sirgti – depresija, psichosomatiniai negalavimai, nerimas dėl vaikų ir apskritai pragyvenimo… Įkvėpimas kurti kažką nauja blėso, kaskart atsimušus į nesėkmes ir nepripažinimą. Visu tuo skausmu jie dalijosi socialiniuose tinkluose. Po jų įrašais visada pasirodydavo daug geranoriškų ir pozityvių komentarų. Vieni ragino toliau kantriai tęsti veiklas, dirbti, kaip sakoma, „prasimušti“. Bet pora jautė nusivylimą. Kiti jiems siūlė pagalvoti apie visai kitus darbus. Bet abu jie jautėsi be jėgų. Treti – kraustytis iš brangaus didmiesčio į provinciją. Ketvirti vardijo įvairiausias kitas jų veiklos galimybes. Bet skaitant jų įrašus socialiniame tinkle, komentarus bei išsamius poros atsakymus į juos, buvo akivaizdus vienas dalykas: visa šeima nenorėjo nieko keisti arba, kitaip sakant, jie norėjo likti tame pačiame mieste, toje pačioje kūrybinėje veikloje, tame pačiame užstrigime. Visame tame, kas juos tiesiogine prasme sargdino. Jie ir toliau tikėjosi lobių iš bevaisės žemės, kurioje gyveno pastaruosius kelerius metus.

Visi mes neretai tikimės vaisių ten, kur Dievas jų neduoda. Dėl ko? Atidžiau pasižiūrėjus į tokias aplinkybes, matyti, kad ir mūsų nesėkmes valdo mūsų asmeniniai troškimai. Kad esame įsikibę į savo pačių norus, negirdėdami nei bičiulių įžvalgų, nei juolab Dievo vedimo. Tokiose situacijose dažnai būna mūsų pačių užsispyrimas situaciją kontroliuoti patiems. Prisirišimai, troškimai, įsitikinimai, baimė, puikybė, kontrolė – daugybė jausmų neleidžia pajudėti. Išeiti iš ten, kur nėra Dievo palaiminimo, į ten, kur viskas virstų palaiminimu savaime. Apie tai yra net rengiamos rekolekcijos, kuriose, remiantis Abraomo pašaukimu, nagrinėjamas Dievo kvietimas, kaip palikti vietas, kuriose nėra Dievo, kaip iš jų išeiti ir drąsiai žengti pirmyn.

Prieš pažindamas Dievą, Abraomas gyveno gerą, normalų gyvenimą, turėjo namus, šeimą. Ir štai vieną dieną Dievas jį asmeniškai pašaukia: liepia viską palikti ir eiti. Tai du esminiai žodžiai, kurie lydės visą Abraomo pašaukimo kelią: palikti ir eiti. Jis nuolat bus raginamas išeiti iš ten, kur nebebus Dievui ką daryti per jį, per Abraomą. Jis nuolat bus kviečiamas palikti vietas be Dievo ir išeiti, eiti pirmyn, išsilaisvinant nuo visko, prie ko buvo prisirišęs, eiti ten, kur Viešpats parodys. Ten, kur laukia naujas palaiminimas, nauji darbai. O juk Abraomo pašaukimas įvyko jam esant jau antroje gyvenimo pusėje. Nelengvas apsisprendimas, tiesa?

Atrodo, kad Dievas reikalauja per daug, tiesa? O toks raginimas viską palikti ir eiti – per radikalus ir griežtas? Iš tiesų tai pateisinama tik tada, kai turime didesnį gyvenimo tikslą, nei mūsų asmeniniai troškimai. Jei užsispyrusiai norime kažko, kas kyla tik iš mūsų asmeninių paskatų ir įsivaizduoto plano, raginimo „viską palikti ir išeiti“ pasekmės gali būti tragiškos. Norint išeiti iš tų vietų, kur nėra Dievo, reikia eiti tiksliai į ten, kur Dievas jau yra. Palikti vietas be Dievo, išsilaisvinti nuo visko, kas trukdo eiti pirmyn ir siekti užsibrėžto tikslo, nuo šiol einant nebe savo, o Dievo nubrėžtu keliu. Tai reiškia nebesirinkti kelio pačiam, bet leisti Dievui rodyti kelionės eigą, leisti Jam eiti pirmam. Kaip tai nelengva, tiesa? Pasitikėjimas Dievu turi būti didesnis nei savimi. Noras tarnauti Dievui turi būti didesnis už mano asmeninius troškimus. Noras vykdyti Jo valią turi būti tas didysis tikslas. Toliau viską padaro Dangus. Bet mes savo gyvenime vieną dieną turime išdrįsti žengti pirmą žingsnį į tuštumą, į nežinią. Tarsi nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką.

Tokia paprasta ir tokia sudėtinga frazė: išeik, palik vietas, kuriose nėra Dievo, palik senąjį save tose dykumose, išeik toks, koks esi. Pirmiausia eik, o vėliau pamatysi ir kraštą, kurį tau Dievas pažadėjo, nes Dievas Abraomui sako: eik toks, koks esi, su tuo, ką turi, eik į kraštą, kurį tau parodysiu. Ir Abraomas iškeliauja. Jo kelionės tikslas aiškėja tik diena po dienos, po truputį. Bet Abraomas pasiduoda Dievui, visa paleidžia ir nieko nebekontroliuoja pats.

Kiek iš mūsų šią akimirką galėtų pasakyti, kad Dievu pasitiki labiau, nei savimi? Kiek iš mūsų čia ir dabar galėtų išeiti iš blogų, ydingų, žalojančių situacijų, žvilgsnį nukreipęs į Viešpatį, širdies ausimis klausydamasis Jo žodžio, vedančio į Gyvenimą? Abraomas, palikęs savo senąjį gyvenimą, įgyja naują bendrakeleivį – Dievą.  Jis visiškai kliaujasi tik Juo. O kuo kliaujamės mes?

Tekstą parengė Virginija Tamošiūnaitė