Piligriminio kelio beieškant. Tiubingenas

Karolis Genutis

Kai po daug metų pagaliau susiruošiau pirmą kartą į Tiubingeną – tai buvo tarsi kvietimas į pasimatymą. Tik svarsčiau, ar miestas mane kviečia, ar aš kviečiu jį į savo pažinimo pasaulį, į dar vieną pažinimo troškimo išsipildymą. Tada ir pagalvojau, ar miestas gali būti panašus į žmogų, ar žmogus į miestą, bet tai – tarsi abipusis susitikimas, ryšys, kuris užsimezga su nauja vieta. Tiubingenas įsikūręs vos už kelių kilometrų nuo Štutgarto, kuriame aš gyvenu. Prieš vykdamas į Tiubingeną žinojau, kad tai senas viduramžių miestas, daugiakultūrinis, šiandien – novatoriškas, garsus naujausiomis technologijomis.

„Tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui” (Ps 119)

Šįkart į pasimatymą su miestu vykau kaip piligrimas. Piligrimystė – tai pažinimo kelionė, kai leidžiamės į maldos ir tikėjimo kelią, dialogą su Dievu, kad iš šalies pamatytume savąjį „aš“. Man piligriminė kelionė visada asocijuojasi su mokinių iš Emauso susitikimu su Jėzumi (Lk 24, 13-33). Tai malda, kuri prasideda nuo kojų: eidami ir melsdamiesi tarsi labiau sujungiame kūną ir sielą tam tikrai piligrimystės intencijai. Piligriminiame kelyje atpažįstame, kad Dievas niekada nepavargsta eiti drauge su mumis. Maldinga kelionė ragina mus leisti Dievui pradėti veikti mūsų gyvenime. Piligrimystėje svarbu ir pažinti, ką liudija kiekviena aplankyta vieta ar šventovė; tai padeda labiau priartėti prie tikėjimo lobių. Piligrimystė – ir būdas patirti, kad Dievas mūsų niekada nepalieka, ir pažinti patį save – kas esame Jame. Per tai galima nujausti Dievo karalystės dydį, gylį, plotį, skonį ir grožį. Vykstant kaip piligrimui, geriausia pasirinkti aplankyti pirmiausia visai šalia Tiubingeno (6,5 km) ant kalvos stovinčią ir dar nuo viduramžių laikų gausiai piligrimų lankomą baltutėlę Vurmlingeno koplyčią (Wurmlinger Kapelle). Ši vieta visada turėjo ypatingą sakralumo reikšmę vietos ir apylinkių gyventojams, piligrimams.

Vurmlingeno koplyčia (Wurmlinger Kapelle)

Vurmlingeno Vynuogyno kalne žmonių pėdsakų rasta nuo seniausių laikų: archeologinių kasinėjimų radiniai yra nuo ankstyvojo bronzos amžiaus (3100 m. pr. Kr.) iki Romos imperijos laikų (1000 m. apie 1050 m.). XI a., valdant popiežiui Leonui IX, buvo pastatyta grafo Anselm’o fon Calw’o koplyčia. Pasak legendos, šiose apylinkėse gyvenęs grafas Anselm’as von Calw’as nurodęs, kad jį palaidotų akmeniniame karste ir kad šis karstas būtų įkeltas į vežimą su pririštais neprijaukintais jaučiais, kuriems leistų bėgti, kur jie norės, o kur sustos, ten pastatytų koplyčią ir grafą palaidotų. Toks jo sprendimas tarsi rodė ypatingą šios vietos bet kurio žemės lopinėlio šventumą. 1213 metais pirmą kartą Vurmlingeno koplyčia paminėta kaip miestelio parapijos bažnyčia. Pats didžiausias šios vietos populiarumas buvo apie XVII a., kai nuo 1684 m. broliai kapucinai pradėjo pamokslauti Gavėnios penktadieniais. Pasiklausyti pamokslų atvykdavo tūkstančiai. Tai buvo laikotarpis, sutraukdavęs daugiausiai piligrimų.

Kopimą į Vynuogyno kalną galima pradėti nuo Kryžiaus kelio stočių, kurios veda būtent į koplyčią. Jas 1687 metais pastatė maldininkai, iš Wurmlinger kaimo pusės. Kryžiaus kelias – procesija, atsiradusi prisimenant Via Dolorosa („Skausmingąją gatvę“) Jeruzalėje. Anot tradicijos, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip savo Sūnaus kančią prisiminė Jo motina Marija. Šios stotys simbolizuoja Kristaus kančios kelią nuo nuteisimo mirti pas Poncijų Pilotą iki pat nukryžiavimo bei palaidojimo. Kryžiaus keliu mes medituojame Jėzaus gyvenimą, Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Arba kitaip tariant, kartu su Kristumi einame Kryžiaus kelią, kuris mums atnešė atpirkimą ir išganymą, o svarbiausia – kiekvienam tikinčiajam ir prisikėlimą. Einant į koplyčią ar iš jos, apima nenusakomas vienybės jausmas su tais, kuriuos sutinki. Negali nepažiūrėti į akis prasilenkdamas su kitais piligrimais. Tie tarsi nematomi apsikabinimai žvilgsniais ir šypsenomis kuria labai stiprų bendrystės jausmą: taip piligrimai vieni kitus sutinka ir palydi.

Kelionė iš koplyčios į Tiubingeną

Leidžiantis nuo koplyčios šlaitu, prieš akis atsiveria nuostabūs kalvoti kraštovaizdžiai. Nužygiavus 6 km Tiubingeno link, pasitinka akmenimis grįstas viduramžių miesto kelias. Tiubingenas alsuoja senove. Siauromis senamiesčio gatvelėmis šurmuliuoja žmonės, groja gyva muzika, o laimingi praeivių žvilgsniai kuria nuostabią miesto dvasią. Tiubingenas įtraukia praeivį į savo paslaptis ir istorijas, kurios tyko prie kiekvieno kampo. Miestas traukte traukia į save, kviečia tarsi prie padengto stalo ragauti jo nuo senųjų amžių augintus kultūrinio, meninio, akademinio derliaus vaisius. Bet turime tęsti tai, ką pradėjome šiuo pirmuoju piligriminiu pasimatymu su Tiubingenu – žengti dar vieną žingsnį į priekį ir aplankyti Šv. Jurgio bažnyčią.

Šv. Jurgio bažnyčia (Stiftskirche zu St. Georg in Tübingen)

Eidami per miesto turgaus aikštę, išvystame aukščiausią Tiubingeno pastatą su didžiuliu bokštu – Šv. Jurgio bažnyčią, pastatytą 1470–1490 m. ant dviejų ankstesnių bažnyčių griuvėsių vadovaujant grafui Eberhard’ui im Bart’ui. Įėję į bažnyčią pamatysime ypatingo grožio spalvotus šventovės vitražus, apie kuriuos J. W. Goethe sakė, kad jų spalvos pilnos energijos. Vitražai sukurti XV a., Peter’io Hemmel’io Strasbūro dirbtuvėse. Užlipę 170 laiptelių į bažnyčios varpinę, išvysime panoraminius miesto vaizdus. Bažnyčios koplyčioje kiekvieną pirmadienį 18 val. vyksta Taizé pamaldos.

Bebenhauzeno vienuolynas (Kloster Bebenhausen)

Paskutinė mūsų kelionės lankytina vieta – tai Bebenhauzeno vienuolynas, pastatytas 1180-1183 m., pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1187 m. Įspūdingame gamtos kraštovaizdyje įsikūręs buvęs cistersų abatijos vienuolynas šiandien yra vienas geriausiai išsilaikiusių vienuolynų pietvakarių Vokietijoje. Tai gotikinės architektūros šedevras, kurio ansamblį sudaro įspūdinga bažnyčia, vienuolynas ir kiti pastatai.

Bebenhauzeno cistersai – tai cistersų katalikų vienuolių ordinas, kurį dar XII a. patvirtino popiežius Eugenijus III. Cistersų vienuoliai praktikavo ir ligi šiol praktikuoja griežtą askezę ir kontempliaciją; pagrindinį dėmesį skiria Valandų liturgijai, Eucharistijai ir Švč. Mergelės Marijos kultui, veda rekolekcijas, užsiima sielovada, vadovaujasi šūkiu Ora et labora – Melskis ir dirbk. Cistersų vienuolius galima atpažinti iš balto abito ir juodo škaplieriaus, sujuosto juoda juosta. Įdomu tai, kad nuo XI a. veikiančios cistersų vienuolijos (pradžia – Prancūzijoje) sparčiai kūrėsi visoje Europoje, dalyvavo kryžiaus žygiuose, globojo tamplierius; vykdė misijas Prūsijoje. XIII a. pabaigoje Europoje buvo apie 700 cistersų vienuolynų. Cistersai reformavo grigališkąjį giedojimą, sukūrė savitą ankstyvosios gotikos bažnytinės architektūros stilių. Bebenhauzeno vienuolynas – įspūdinga, kerinti ir įdomi vieta, kur tikrai galima užtrukti ne vieną valandą.

Norinčius prisijungti prie būsimos piligriminės kelionės kviečiu susisiekti su manimi ir registruotis. Piligriminis žygis planuojamas spalio 17 d., sekmadienį, susirinkus bent 5 žmonių grupelei.

Tikslesnę informaciją sekite mūsų puslapyje www.sielovada.de skiltyje „Artimiausi renginiai“.

Karolis Genutis
karolis.genutis@gmail.com

(Autoriaus K.Genučio nuotraukos.)